Kalėdoms artėjant...

Liko dar visa savaitė iki gruodžio mėnesio ir keturios savaitės iki Kalėdų, tačiau atrodo, kad viso pasaulio žmonių mintys sukasi tik apie šią šventę. Parduotuvėse pasipylė nuolaidos ("jei kartais dar nenupirkote dovanos artimam žmogui..."), mano ir mano šeimos geriausias draugas TV nuolatos primena apie Kalėdas, darbe planuojamas kalėdinis vakarėlis, perkamos dovanos klientams ir darbuotojams,o šiandien dukrytė net nusifotografavo su Kalėdų seneliu ir netikėtai pasakė, ko laukia dovanų. Džiaugiuosi, kad išdrįso nusifotografuoti, nors ir teko stumtelėti. O aš po sunkokos savaitės savaitgalį tarsi Kalėdos jau būtų atėjusios, susitikau drauges.

Pusseserės gimtadienis

20 dieną dalyvavom vaikų vienintelės pusseserės gimtadienio šventėje. Šventė vyko žaidimų kambary, buvo pakviestas ir klounas. Dukrytei viskas labai patiko, ji mielai dalyvavo visose veiklose, nepaisant to, kad jos nebuvo labai vykusios, greičiausiai dėl ko pati šventės kaltininkė po kurio laiko šovė "vamzdžiais" aukštyn ir tiek ją tematei. O mažiukas priešingai - susirado mašinytę, vėliau kamuoliukų baseiną ir jokios veiklos jo nenuviliojo nuo šių pramogų. Vis nesiliauju stebėtis kokie gali būti skirtingi tų pačių tėvų vaikai :) O štai čia šventės akimirkos:

Cirkas

Vakar su vaikais buvome Sankt Peterburgo cirke. Aš taip pat buvau tokiame renginyje, kiek prisimenu, pirmą kartą gyvenime. Tuo pačiu pirmą kartą apžiūrėjau ir Kauno pasididžiavimą - Žalgirio areną. Turiu pasakyti, kad viskas vyko tiksliai taip, kaip ir įsivaizdavau ir niekas nenustebino. O ir dukrytei labiausiai patiko šokėjos ir vaikų diskoteka su atlikėjais po renginio, patiko ir liūtai ir krokodilai, ir net akrobatai "šiek tiek", bet... per TV esam dar ne to matę :)

Gyvenimiška patirtis

Kuomet dar buvau vaikas, mano mama tikėjo, kad gyvenime svarbiausia būti specialistu, kitaip tariant gerai mokėti vieną sritį, o visa kita galima nusipirkti. Pavyzdžiui, ji buvo įsitikinusi, kad nebūtina triūsti virtuvėje - verčiau sumokėti pinigus tam, kas tuo užsiima. Neverta nei siūti, nei buto remontuoti pačiam - verčiau reikia daryti tai, ką moki, ir imti už tai pinigus. Iš tiesų, teoriškai, jei kiekvienas daro tai, ką moka, kiekvienam darbui sugaišta mažiau laiko ir padaro jį kokybiškiau, nei tie, kurie nemoka. Be to, diena iš dienos atliekant vieną ir tą patį, įgaunami įgūdžiai (vėl gi laikas ir kokybė). Ji tikėjo ir mokslo svarba. Todėl mokykla buvo svarbiausia - man niekada nebūdavo galima praleisti pamokų be tikrai svarbios priežasties. Net neturėjau minčių, kad galėtų būti kitaip, todėl buvau labai nustebinta, išgirdusi kaip viena šeima tariasi "išlėkti" į Egiptą su vaikais ne per moksleivių atostogas! Tiesa, tai buvo seniai, šiandien jau tuo kažin ar benustebintų... Tais laikais atrodė, kad be mokslo, be universiteto, kelio nėra. Tačiau šiandien, turėdama jau nemenką patirtį už savo pečių, manau, kad mama klydo. Visa tai, tik teorija, kuri, kaip ir komunistinės idėjos, graži tik popieriuje, tačiau gyvenime nepasiteisina. Šiandien ir vėl matydama išbertą dukrytę, tikiu, kad bendras išsilavinimas turėtų apimti bent jau pagrindines žinias apie ligas ir jų gydymą, kiekvienas turėtų žinoti, kaip elgtis kritinėse situacijose, taip pat kur kas didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas dailei ir muzikai, sveikai mitybai, psichologijai, gamtos pažinimui - mažiau - visam tam, ką pamiršau, ir ko niekada neprireiks. Kas tai - taigi jau pamiršau :) Vaikas augdamas turėtų gauti kuo įvairesnės patirties. O suaugęs turėti įgūdžius ne vienoje srityje. Nes kuomet gyvenime ko nors prireikia, pačiu svarbiausiu sprendimus priimančiu asmeniu ir esi pats - o vadinamieji specialistai, tai tik konsultantai. Tik tai negalioja visoms sritims. Ir nors kaip ir mano mama tikiu mokslo svarba, nemanau kad mokykla verta pasitikėti beatodairiškai, o mokslas universitete be praktikos yra geriausias variantas. Netiesa yra ir tai, kad, ką Lietuvos milijonierius Viktoras Muntianas vienoje TV laidoje kalbejo, kad pinigai yra uždirbami darbu arba kokybišku darbu. Naivu tikėti, kad atlyginimas yra mokamas už darbą ar jo kokybę, gal būt už tai mokami maži pinigai, tačiau dideli pinigai mokami ne už tai, nors studijų laikais aš tuo tikėjau. Ir dar apie mokslą - kad ir kokia jo svarba, šiandien pagyriau dukrytę, kuri savarankiškai ant popieriaus lapo be jokio pavyzdžio parašė "AKVILĖ".

Palinkėjimas broliams ir seserims

Bendradarbė (barbė devyndarbė) papasakojo gyvenimišką istoriją apie brolius ir seseris, kurie suaugę susitinka tik kapinėse ir susitikę elgiasi taip, lyg būtų mokykloje nedraugavę klasiokai. Pasiklausia kaip sekasi, kaip darbai, pasistebi kaip vaikai paaugo, ir vėl kiekvienas nueina savo keliu. Liūdna girdėti tokią istoriją. Visuomet maniau, kad turėti brolį ar seserį - labai smagu, kad brolių, seserų santykiai - ypatingi. Tačiau dabar po truputį keičiu nuomonę. Turbūt šiuos santykius - kaip ir visus kitus- reikia kurti ir puoselėti, ir nieko įgimto šiuo atveju nėra. Pergyvenu, kuomet matau saviškius besipešančius, bėgu švelninti padėtį, vis kalu į galvą, kad "reikia dalintis", ir net yra šioks toks rezultatas - didžioji jau tai, kad "reikia dalintis", prisimena, ypač tada, kai "nesidalina" brolis :) Todėl pasižadu iš visų jėgų stengtis auklėti vaikus taip, kad jie taptų tikrais draugais. Nes jei nesistengsiu, gali ir netapti. Žinau ir kitą tikrą, nesugalvotą ir nepagražintą istoriją. Istoriją apie dvi seseris, kurios vaikystėje mamos buvo auklėjamos labai skirtingai - viena akivaizdžiai buvo labiau mylima nei kita. Tačiau nepaisant to, vyresnėlė nemylimoji pasirinko ne keikti savo dalią ir pykti ar pavydėti seseriai, o mylėti ją nepaisant nieko. Ir tai jai išėjo tik į gera. Šiandien jos susiskambina kiekvieną dieną, bent kartą į savaitę važiuoja kartu pietauti, dalinasi visais džiaugsmais ir rūpesčiais ir nuo to, manau, abiems tik geriau. Taip gerai sutarti linkiu visiems broliams ir seserims, o tuo pačiu ir savo vaikams.

Vaizdas pro mano langą

Vėlinės

Kapų lankymo diena. Kol nepažinojau savo vyro, nepažinojau ir Karmėlavos kapinių. Nežinojau, kad, norint uždegti žvakelę ant artimojo kapo Vėlinių dieną, tenka kantriai atstovėti ilgoje automobilių eilėje. Dabar jau žinau ir kartu su tuo žinojimu tapau kur kas tikresne miestiete, ar tiksliau, kauniete. Juk turbūt negali jaustis šimtaprocentine kauniete, jei visi Karmėlavos kapinių kapai - svetimi. Taip ir šiemet kantriai atstovėjom ilgoje eilėje, ramiai, tyliai, per visą kelionę turėdami pakankamai laiko pagalvoti. Pagalvoti ir apie tai kur ir kodėl važiuojame. O mano senelių kapų taip ir neaplankėme, nors ir buvau susiruošus.