Vasarą labiausiai norisi būti lauke. O ir šventės rengiamos lauke. Vienoje tokioje Pakruojyje ir mes sudalyvavom, vaikai koncertavo su Rite Bite. Renginys vadinosi "Vasaros šėlsmas" ir jame dalyvavo daug vaikų pop chorų bei kitokių panašių elementų. Šįsyk scena buvo kaip reikiant, t,y, aukšta ir su daugybe mikrofonų stovuose priekyje. Mažai kam jų reikėjo, vis gi kai kam prireikė. Deja, ir Ryčiui pasirodė, kad mikrofonas skirtas jam. Taigi, labiausiai iš jo visi ir prisijuokė, nes tuojau pat susireguliavo pagal aukštį, t.y. nuleido žemyn, bei jau nebekoncertavo taip kaip reikia, o vis stengėsi sudainuoti į mikrofoną. Buvo tikrai gana komiška. Užtat Rytis buvo visai patenkintas. O Akvilė viską gražiai ir kaip reikiant atliko, kaip visad labai susikaupusi ir rimta mina. O vėliau kaip visad nors persiplėšk - vienas nori likti ir šokti, kitas - tik namo. Ir abu labai nori. Vėliau ramiai pasibuvom kaime. Tikrai labai ramiai tiesiog pabuvom. Čia trūksta kokios nors nuotraukos, reiks paieškot.
O šiaip jau gyvenam, gerai, na žinoma, todėl kad vasara. Kuomet reikia tvrakytis, mano geriausias pagalbininkas yra mažiukas. Jei jau jam ūpas, tai susitvarkys kaip reikiant. Iš sesės nėra naudos, nes net ir jai sutinkant dalyvauti ir tvarkytis, vis tiek reikia pasakinėti - šitą padėk ten, ar nematai, dar tas liko ir pan., todėl jau paprasčiau ir greičiau pačiai viską surinkti ir sudėti taip kaip reikia. O štai mažiukas (kai tik turi ūpo), pats nusprendžia kur ką padėti, ir paprastai teisingai viską prisimena. Be to, jis jei jau užsiėmė, tai nepaliks kokio daikto voliotis, o viską apžiūrės ir surinks viską iki paskutinio daiktelio. Žodžiu, tik delegavai užduotį - prašau susitvarkyti - ir jau ramiai gali eiti veikti ką nors kita. Be jokių klausimų ar trukdymų darbas bus padarytas. Labai gerai ir patogu. Gaila tik, kad to ūpo būna retai. Nes kai nėra ūpo, tai, deja, atsakymas būna, jog "nenoriu" ir tada labai sunku perkalbėti. Vis labiau suprantu, kad aš tiesiog neturiu kantrybės. Neturiu ir tiek. Labai norėčiau turėti, deja. Kartais nebeturiu kantrybės net atsakyti į klausimus. Kad ir į tokį " kaip kraujas laiko dantį?" "Ką?" Kažkaip sunku suprasti ir reikia kantrybės išsiaiškinti kas prie ko. Arba "kodėl jie užmušė tą žmogų?" Na taip, visų pirma niekas nieko neužmušė, o kraujas todėl, kad na, tiksliai nežinau. Kodėl tie žmonės guli patvoriuose, na girti. O kodėl geria? Sunku man, o kantrybės nėr. Sunku atsakyti į visus klausimus, nes prieš atsakant jau reikia pagalvoti, o galvoti sunku, nes... ai, nežinau. Šiandien tėtis išlupo antr ą dukrytės dantį. Ir oi kaip pasipylė kraujas. Aš išsigandau. O jau seniai nebeturiu teisės išsigąsti. Dabar ji jau nebeleis taip lenvai rauti kito danties. Bloga mama. O iš darželio grįžus ilgai plepėjo apie driežus, gyvates, tarakonus, ir vėžlį, kurį matė. Keista, bet tai paliko įspūdį. Visą savaitgalį laukė tų driežų. O sulaukus tik apie juos ir tekalbėjo. Keistoka.
Šį savaitgalį aplankėme dar vieną Lietuvos miestelį - Veisiejus. Ir tik dar kartą galiu patvirtinti, kad Lietuvoje yra ko pažiūrėti. Visad geru žodžiu miniu Anykščius - pro juos pralekiame gana dažnai, tikrai labai gražus miestelis, o ir keliautojams-pramogų ieškotojams galintis pasiūlyti tiek pramogų, tiek ir kultūrinių-istorinių užsiėmimų.Tai ir vasaros rogučių trasa, ir arklio muziejus, ir piliakalnis, ir "siaurukas", ir paplūdimys, ir laipiojimo po medžius trasa, ir angelų muziejus, ir J.Biliūno "laimės žiburys" ir dar galėčiau privardinti kalną smulkesnių "vietelių". Per dieną visko ir neapžiūrėtum! Ne per seniausiai sutarę su Mindaugu buvom nulėkę į Trakus (o tuo pačiu ir į kukurūzų lauką-labirintą, kuriame labai patiko) - na jau čia visiem aišku, kad yra kuo šiame miestely pasigrožėti. O štai Veisiejus retas kuris žino. Ir vis gi šis miestelis nėra prastesnis už mano anksčiau paminėtus. Vien tik ko vertas grojantis ir daugybe spalvų šviečiantis fontanas! Net Kaune tokio nėra. O ir be jo čia daugybė lankytinų vietų (na gal vis gi vietelių) ir pats miestelis gražiai sutvarkytas lyg būtų kurortas. Vis gi mūsų vizitas buvo tik prabėgom - teko skubėti, nes planuose buvo ir susitikimas su mano pussesere. Ji gyvena netoli Veisiejų, o jos namai patys tarsi lankytina vieta. Tik ne vieša. Be galo gražiai prižiūrėta etnografinė sodyba, išplėsta ir pritaikyta rengti dailininkų ir kitokių menininkų plenerus, kurie ten ir vyko nemažai metų. Turbūt tokia jau tradicija, kad patys dailininkai greičiausiai kaip padėką palikdavo po vieną savo darbą. Todėl visa didelė sodyba - tarsi dailinkų darbų paroda. Visos sienos pilnos jų darbų. Man pavyko atpažinti tik Sigutės Ach ir Modesto Malinausko darbus (labai gražūs), o sodybos savininkas nesustodamas pasakojo ir minėjo vardus garsių ir plačiai žinomų dailininkų, kurie, deja, man buvo nežinomi. Tačiau sodyba mane labai sužavėjo, o štai vaikams ypač patiko maži dar neseniai katės atvesti kačiukai ir visai žmogaus rankų nebijantis laisvai sodyboje gyvenantis triušis. O taip pat ir "dalmantinai"! Čia sodybos savininkas mus taip prigavo. Pakvietė "eime apžiūrėti mūsų dalmantinų". Mintys piešė plėmuotų perkarusių nulėpausių šunų vaizdą, o pašaukus dalmantinus net pasišokinėdamos smagiai atlėkė plėmuotos kiaulaitės. Vaikai žiūrėjo išsižioję. "šitie dalmantinai labai panašūs į kiaules" pasakė tada mano mažius. Ir tai tapo sparnuota vakaro fraze. Kažkaip visus labai pralinksmino. 
