Oland sala (pietinė dalis)

Tiksliai net nežinau kaip ši sala vadinama lietuviškai. Dar prieš kelionę "googlinau", ir radau aprašymus apie Elando salą Švedijoje. Manau, kalbama apie tą pačią salą. Tačiau kituose internetiniuose šaltiniuose ji vadinama Olando sala. Na, o Švediškai, tai Oland sala. Tik čia "O" dar su dviem taškiukais turi būti.

Ši sala yra antra pagal dydį Švedijos sala. Jos ilgis - net 140 kilometrų, o plotis - 17 kilometrų. Į šią salą lengvai galima patekti nutiestu 6 kilometrų ilgio tiltu. Tai viena iš pačių populiariausių pačių švedų poilsio-atostogų vietų Švedijoje. Saloje daugybė kempingų, ir vis jie ant jūros kranto, nes švedai mėgsta juose poilsiauti. Viename iš jų apsistoti turime ir mes. Tačiau pirma susirandame turistų informacijos centrą, nes ten turime susitikti su Dovile. Į vietą atvažiuojame tuo pačiu metu. Kokia laimė susitikti! Nors, atrodo, matėmės ne taip jau ir seniai, gal prieš mėnesį. Aš turiu numačius kempingą - dar Lietuvoje "googlinau" ir radau lietuvių rekomendaciją apsistoti Saxnas gyvenvientės kempinge. Dovilė turi kitą nuomonę - ji siūlo kiek piečiau esantį Haga Park kempingą, kuriame lankėse pernai, ir kuris patiko. Netikėtai Alexas palaiko Saxnas kempingo pasiūlymą, motyvuodamas, kad įdomu būsų išbandyti naują vietą. Taigi, važiuojame į Saxnas. Tačiau nuvažiavus kempingas ir man nelabai patinka, nors vaikus ir sunku iškrapštyti iš žaidimo aikštelių. Taigi vėl sėdame į automobilius ir nulekiame į Haga Park. Tarp kempingų skirtumas tikrai matyti. Ir, lyginant, šiuos du, aš neabejodama pliusą dėčiau Haga Park. Saxnas kempingas - didelė plynė. O šis - apsodintas medžiais, ir jaukiau, ir daug pavėsio. Beje, žaidimų aikštelės ir batutai taip pat buvo, tik gaila, batutai kiek toliau. Ir dar prie to - Haga Park kempingas bent pusantro karto pigesnis. Taigi, sugaišę nemažą dalį dienos, įsikurėme netoli turistaujančių vokiečių. Kad jie vokiečiai aišku iškart - prie namelio pasikabinę vėliavą. Tokių su kemperiais turistaujančių vokiečių galima pamatyti visoje Europoje, bent jau aš esu apie tai girdėjus, o ir mačius dar vaikystėje. Jie atvažiuotų ir pas mus į Lietuvą, jei tik būtų vietos, įrengtos pasistatyti jų kemperiams. Kur tos vietos yra, ten ir važiuoja. Kažkodėl vokiečiai mėgsta šį keliavimo- turistavimo būdą.

Įsikuriame kempinge

Pastačius palapines, vaikai šoko ant savo dviratukų, o mes galvojome, kad būtų neblogai išsimaudyti jūroje, todėl nuėjome į paplūdimį. Ne, jis tikrai ne toks, koks mūsų, lietuviškas. Daugiau žolės ir akmenų, mažiau smėlio. Tačiau nenusimaudėme, nes jūra buvo nešvari, pilna žolių, nebuvo bangų ir nekilo noras. Štai kokie mes išlepę, o švedai turškėsi toje savo nešvarioje, šaltoje baloje, ir gerai jiems. Alexas ant savo automobilio stogo buvo "užmetęs" burlentę, bet neteko jam paburiuoti, nes nebuvo vėjo. Ir vėjo nebuvo visą laiką, kurį buvome saloje.

 



Salos simbolis - medinis malūnas

Taigi, vietoj maudynių, išsinuomavome dviračius vakarui ir nuvažiavome pasigrožėti gamtos stebuklu vadinamos Alvaret plokštumos, kurioje augmenija yra unikali ir būdinga tik šiai vietai. Kitaip tariant tokios augmenijos niekur kitur pasaulyje nėra. Ir tikrai buvo gražu. Iš esmės augmenija skurdi dėl plokštumą sudarančio akmens - kas gi augs ant akmens. Tačiau šis tas auga - ir dar labai gražiai žydi. O švedai, nors ir paskelbę šią vietą gamtos draustiniu, vis tiek plynaukšteje laiko avis.

Alvaret plynė

Alvaret plynė



Švyturys

Vaizdas iš švyturio

Vakare kepėme dešreles, pievagrybius ir daržoves ant griliaus, kas netikėtai pasirodė besant labai skanu ir paprasta. Tiesa, "grilinti" teko lynojant lietui, nes vakare oras subjuro. Vis tiek vakarienė labai patiko, nes tai mums buvo nauja ir nematyta. Ir vaikai su malonumu kirto dešreles ir keptas daržoves.

Kitą dieną Dovilė buvo suplanavus apžiūrėti pietinę salos dalį, ir, papusryčiavę, leidomės į kelią. Pakeliui sustojome apžiūrėti medinių Oland salos simboliu laikomų malūnų. Čia jų daugybė. Taip pat vikingų kapavietės, gal tūkstančio metų senumo. Ir seniausią iš akmens pastatytą bažnyčią. Mūsų tikslas buvo pačiame pietiniame salos taške esantis švyturys. Nors iš pradžių ir abejojom ar verta, užlipom į švyturio viršų, įveikdami daugybę stačių laiptelių. Ir vaikai didvyriškai įveikė laiptelius, nors net man lipant užėmė kvapą.

Vėliau nuvažiavome į Eketorp pilį. Tai atstatyta vikingų pilis, ar greičiau, siena apjuostas kaimas. Stovėjęs strateginėje vietoje, sutvirtintas kaimas buvo iki pamatų sugriautas ir atstatytas tris kartus. Po paskutinį, ketvirtą kartą, šiuolaikiniais būdais atstatyta siena, įrengtas muziejus. Taip pat senoviniais drabužiais apsirengę muziejaus darbuotojai lankytojams leidžia pasijusti nukeliavus į senovinius laikus šaudant iš lanko, kepant duoną ar dirbant kitus darbus.

Dienai besibaugiant, vakarienės važiavome į restoraną, kuris siūlo vietinių nacionalinį valgį - nepasakysiu koks jo pavadinimas, o Dovilė žadėjo, kad tai bus švediški cepelinai. Ir tikrai - tikrų tikriausi cepelinai, iš bulvių, viduj mėsa, tik ne malta, o kapota, ir valgomi jie ne su grietine ir spirgučiais kaip lietiviški, o su sviestu, grietinėle ir būtinai spanguolių uogiene. Taigi, juk pietinė Švedijos dalis ne taip toli nuo Lietuvos.

Kelionė į Švediją prasideda

Šią vasarą, kaip ir porą jau esančių praeity, planavau atostogas praleisti Nidoje. Tačiau gyvenimas pakrypo kita vaga ir, vietoj to, gana greitai susiplanavom kitą kelionę - į Švediją. Tiesą pasakius, net kada kelionė jau buvo suplanuota ir bilietai nupirkti, vis tiek nemažai nerimavau, net tiksliai negaliu pasakyti kodėl. Gal dėl to, kad pirmą kartą išsiruošėm į tokią "didelę" ne poilsinę, o pažintinę kelionę su vaikais. Turėjau nuojautą, kad nebus taip gerai, kaip kad būdavo atostogaujant Nidoje, bet ji nepasitvirtino. Buvo gerai, nors viskas buvo visiškai kitaip. Prieš planuojant atostogas norėjau, kad (a) jos būtų prie jūros, nes juk reikia pasikrauti jodo, o mums tai praktiškai vienintelė galimybė per metus, (b) jei jau nepavyko su senąja gerąja vieta, tuomet aplankyti kokią naują vietą. Prie šių dviejų punktų pridėjus mano seną niekaip neįgyvendintą norą aplankyti savo pusseserę, susidarė pagrindas keliauti į Švediją.

Taigi, mūsų ilgoji kelionė prasidėjo, ir pirmas jos etapas buvo automobiliu nuvažiuoti iš Kauno į Klaipėdą. Vaikams iš anksto prisakiau, kad kelionė bus ilga, ir nieko čia nepakeisi. Nepaisant to, abu labai norėjo važiuoti. Kas nebūtų pavykę prieš porą metų, pavyko šįkart ir Lietuvos uostą pasiekėm be didesnių bėdų. Atstovėjom eilę, ir štai mes jau kelte - Liverpool Seaways. Mums viskas nauja, įdomu, bet greitai iššniukštinėjom visas erdves. Patiko, kad kelte buvo ir nedidukas žaidimų kampelis vaikams. Mažai galimybių man suklysti, pasakius, kad į šiaurės šalį Švediją atostogauti keliavom tik mes. Kiti kelto bendrakeleiviai, kurių daugumą sudarė lietuviai, priešingai nei mes, grįžo namo arba po atostogų plaukė į darbą arba ši kelionė ir buvo jų darbas. Beveik visi jie - jauni ar apyjauniai vyrai, na parašysiu, intelekto nesužalotais veidais. Tą patį liūdijo ir jų poelgiai - vos tik sulipus į laivą alkoholis pradėjo lietis laisvai, ir, Edvinui atsisakius palaikyti draugiją, artimiau su bendrakeleiviais nebesusipažinom.

Nuo Klaipėdos iki Švedijos uosto Karlshamn - tik apie 400 kilometrų, tačiau keltu tenka plaukti 14 valandų. Jo greitis viso labo tik 30 kilometrų per valandą, tačiau į Švediją jis atplukdo daugelį tonų sveriantį krovinį. Manyčiau, kad kroviniai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šis keltas plaukia kasdien. Mums plaukiant jūroje prasidėjo audra, kas labai pablogino kelionę Baltijos jūra. Tačiau nakčiai praėjus mes jau kitame krante. Pirmą kartą keliaujame, todėl atidžiai klausomės įgulos nurodymų. Per garsiakalbius aiškiai sakoma, kokia tvarka automobiliai turi išvažiuoti iš kelto. "Krovininių automobilių vairuotojai, prašome leistis į denį, variklius galima įjungti tik po atskiro įgulos narių leidimo" - kalba garsiakalbis. Tačiau per langus matome, kaip į lengvuosius automobilius taip pat sėdasi vairuotojai ir keleiviai. Tačiau garsiakalbis aiškiai sako, kad "visi kiti likite savo vietose". Visgi sunerimstame ir nusprendžiame, kad bent jau Edvinas turėtų nueiti prie automobilio, kas bus tas, pažeisime taisykles ir mes. Jis nueina, o aš lieku su daiktais ir vaikais. Garsiakalbis kalba toliau "keleiviai be transporto priemonių, prašome leistis į denį". Kažkaip tada aš suprantu, kad mes tikrai turime leistis, ir pradedame, laiptai statūs, vaikai maži, daiktai irgi nepadeda, todėl mūsų kelionė lėta ir ilga. Mes jau buvome įveikę daugiau nei pusę kelio, kai iš garsiakalbio pasigirdo "lengvųjų transporto priemonių vairuotojai prašome leistis į denį", o tuo pačiu Edvinui automobilių eismą reguliuojantis įgulos narys pradėjo rėkti "greičiau, greičiau važiuok, užlaikai eilę". Vis gi Edvinas mūsų nepaliko, ir, kiek pasiginčiję, susitarė kad jis pavažiuos toliau ir mūsų palauks. Tokiu būdu, vietoj to, kad išvažiuotume beveik pirmi iš kelto, išvažiavome beveik paskutiniai. Ką gi, sutarėm, kad kitąkart žinosim. Prie pasienio patikrinimo taip pat užstrigom - šalia esančioje eilėje mašinų beveik netikrino - jos važiavo viena po kitos, o mūsiškėje - tikrino kiekvieną bagažinę ir eilė judėjo lėtai. Kuomet atėjo laikas patikrinti prieš mus esantį automobilį, pasienietė netikėtai išsitraukė alkotesterį ir vairuotojui 'papūtus" liepė jam pasukti kitu keliu ir apsisukti. Tuomet apėmė neviltis, nes pamanėm, jog įstrigsim ilgam, kol išsiaiškins su juo. Bet, laimei, pasienietė paliko per daug išgėrusį mūsų tautietį aikštelėje ir sugrįžo. Pagaliau mūsų eilė. Tačiau net bagažinės neteko atidaryti - ji tik žvilgtelėjo ir, paklausus "no cats and dogs?" bei sulaukus neigiamo atsakymo, mostelėjo mums važiuoti. Ir štai, pagaliau, mes jau galim laisvai įkvėpti Švedijos oro!

Vasara mieste ir miestelyje

Važiuoti vasarą Kaune automobiliu - nesunkus darbelis. Mieste ramu - gatvėse aštuntos ir penktos valandos 'kamščių' nebeliko. Tuo džiaugiuosi bent kartą per dieną. O tai jau nemažai. Nežinau kur dingo tie automobiliai, tarp kurių tekdavo stovėti per kelias sankryžas besitęsiančiose eilėse. Vasarą keliuose viskas daug paprasčiau. Ir greičiau. Ir ramiau. Vis spėlioju negi tiek daug Kauno gyventojų atostogauja. O gal turtingi šių laikų studentai sudarydavo eiles? Jei studentai, kodėl kelius jie užguldavo aštuntą ir penktą valandą? Kad ir kokia būtų priežastis, vasarą miestas atrodo ištuštėjęs žiūrint į jį pro automobilio langą.

Vasarą aplankėm ir Anykščius. Seniai planavom aplankyti Arklio muziejų. Ir pagaliau. Patiko. Muziejus nedidelis, bet tarsi gyvas. Audimo staklėse audžia audėja, kalvis kala pasagas, net neprašoma prisistato gidė, kuri su užsidegimu aprodo muziejaus turtus. Kiekvienas norintis gali pajodinėti. Ekspozicijoje ir tradiciška aukštaitiška troba - joje tik trys kambariai. Vienas šildomas. Troba priklausė turtingiems ūkininkams. Tiesiog neįtikėtina kaip skurdžiai anksčiau gyveno žmonės.

Raitelė

 

Pavasaris kaime

Pavasaris praėjo, o nuotraukos liko....

Obelis

Driežas
 

 

Braškės
 

K. Gibran. Pranašas - apie vaikus

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų.
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.
Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis.
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį amžinybės kely, Jis įtempia jus savo galia, kad Jo strėlės skrietų greitai ir toli.
Tegu jūsų buvimas Lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,
Nes kaip jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.