Su šv. Velykomis

Štai ir atėjo Velykos. Šiais metais jos sutapo su pirmomis dienomis šiais metais, kuomet išėjome į lauką be striukių. Ir be kepurių, pirštinių, šalikų... oi kaip gerai. Vien dėl to norisi šypsotis. Velykinius kiaušinius dažėme pas močiutę, kaip ir kasmet. O štai pačias Velykas šventėme naujoje mūsų parapijos bažnyčioje. Bažnyčioje dar be langų ir be pabaigtų sienų. Nors ir labai keista, bet ir šiais laikais, nors ir labai iš lėto, tačiau kyla naujos bažnyčios. Mūsų parapija - to pavyzdys. 

Vaikai gavo dovanų. Mažiukas - lego, vaikams nuo 5 metų. Aišku, namie reikia atidaryti ir apžiūrėti. Pažiūrėjom. Oi, kiek daug detalių. Ir knygutė, bent 12 lapų instrukcijos kaip ką ir kur dėti, norint sudėti mašiną. Iškart supratau, kad tai ne man. Tiesiog neturiu tam kantrybės. "Tėtis kai grįš" sakau jam. Tik kartu sudėjom žmogeliukus. Šitai lengva. Mažiukas sutiko, ir palikau jį prie stalo, o pati pasiėmiau telefoną. Ir paskambinau tetai. Tiesiog taip sau, pasveikinau su Velykomis. Teta nustebo, tačiau apsidžiaugė skambučiu. Pakalbėjom kurį laiką, o ji man ir sako "ačiū, kad paskambinai, štai jau turbūt ir suaugai". Ir tie žodžiai nuskambėjo man taip, kaip kad būtų frazė iš "dienos, kai baigiasi vaikystė". Nuo pat to laiko, kai man suėjo aštuoniolika, vis būna dienų, kai pagalvoju, kad štai ta diena, kai baigiasi vaikystė. Visai kaip neparašytame Sauliaus Šaltenio apsakyme. Tačiau vėliau vis paaiškėja, kad gi ne, tai nebuvo ta diena. Gal tokios dienos net ir nėra? Vėliau paskambinau kitai tetai. Tėčio seseriai. Ji nenustebo, nes jai vis retkarčiais paskambinu. Turbūt todėl, kad ji gyvena kaime, ir viena. Turbūt todėl, kad vaikystėje ji mane šiek tiek augino. Nors aš to ir nenorėjau. 

Taip bebaigiant man naudoti nemokamas telefoninių pokalbių minutes atėjo ir mažiukas. Tiksliau, atvažiavo su mašinėle. "Parodyk" sakau jam apimta įtarimo. Neveltui visą pusvalandį jis sėdėjo prie stalo ramiai ir visai netrukdė man šnekėtis su kitame pasaulyje gyvenančiomis tetomis. Mašinėlė iš naujai dovanų gauto "lego". Ta pati, kuriai pastatyti reikėjo 12 puslapių instrukcijos. Panašu, kad yra dalykų, kuriuos už mane geriau sugeba net ir keturmetis pyplys. Ne kas, bet aš jau lyg ir pratus.

Beliko tik sulaukti tėčio. Vis dar tikiuosi, kad negrįš jis namo 4 val. ryto, kaip per praeitas Kalėdas.

Šių metų Velykiniai kiaušiniai

Veiklos pavasarį

Darželis suorganizavo vaikams apsilankymą “saugaus eismo mokyklėlėje”. Bet jau taip ją pavadino dukrytė. Mažiukui kažkodėl nelabai paliko įspūdį. Tik robotas įsiminė. Įdomu, kas tas robotas J. Bet štai, kuomet išsiruošėm su dviračiais, jau kiekviename žingsnyje girdėjome iš dukrytės “pirma pasižiūri į kairę, vėliau į dešinę”, “tėti, reikia vestis dviratį per perėją, o ne važiuoti”. Ypač įspūdį paliko sulankstytas dviratis, ir kažkokia scena, kuomet partrenkiamas su dviračiu neatsargiai važiavęs vaikas. “Taip buvo iš tikrųjų” tikino mane dukrtyė, ir niekaip nepavyko išsiaiškinti kodėl iš tikrųjų. “Ne, tai ne filmas, ne tai ne vaidinimas, tai iš tikrųjų įvyko”. Hm... Gal ir gerai tokia šviečiamoji veikla, nes juk gyvename mieste, čia automobiliai yra padidinta rizika. Iš tikrųjų J

O išvyka su dviračiais nelabai pavyko. Nors taip ir turėjo būti. Tik pasitikrinom ir prisipūtėm padangas, bei dar kartą įsitikinom, kad keturiese išvažiuoti mums dar per anksti. Mažiukas nespėjo ir labai pavargo, nors aš tiesiog sustirau važiuodama kiek galima lėčiau, kad tik jis nebūtų paskutinis. Įtikinom, kad reikalingas kitas dviratis, greitesnis, kad galėtų spėti su mumis, tačiau iki tol dar reikia išmokti juo važiuoti. Pradžia sunki, bet gal per vasarą įveiksim šią užduotį.

Dukrytė paskutiniu metu piešia ir riša knygutes, o mažiukas irgi pradėjo piešti. Dukrytei jau prasidėjo ”jautrumo” periodas, kuomet ji dėl daug ko pergyvena, jaučiasi nedrąsiai. Vis laukia kada pradės kristi dantys. Ir laukia, ir bijo. Nemažai kam iš darželio draugų jau iškrito. ”O aš kada eisiu pas dantukų daktarę?” klausia manęs. O mažiukas tikras berniukas. Net nežinau, kas sudaro tokį įspūdį. Net ir šoka pagal muziką kaip berniukas – linksi galva į taktą J Ir elgiasi berniokiškai. Na, juk taip ir turi būti. TurbūtJ

Aštuonioliktas gimtadienis

Greitai, oi greitai bėga laikas. Ne tik greitai, bet ir su pagreičiu. O tai reiškia, kad kuo toliau, tuo greičiau. Štai ir mano krikšto dukrai suėjo aštuoniolika. Nuvažiavom jos pasveikinti. Mano pusseserė išėmė nuotraukų pluoštą. Visos tos sustabdytos akimirkos tik ir įrodo, kaip greitai bėga tas laikas. Net gi dar daugiau - jose gali pamatyti žmones, kurių niekada nesi mačius, o tik girdėjus pasakojimus apie juos. Arba žmones, kurie šiandien atrodo visai kitaip. Labai įdomu. Ir keista. Lygiai taip, kaip matyti mergaitę, sakančią "kikšto mama" ir kartu nematyti. Nes toji mergaitė gyvena tik atminty. O į mane žiūri labai graži mergina. Suaugusi, ambicinga mergina. Ir pats "kaimas" labai pasikeitęs. Aplinka sutvarkyta taip, kaip anksčiau žmonės tikrai netvarkė. Pastatyta pavėsinė, įrengta tinklinio aikštelė.  Vis tas laikas, kuris nestovi vietoje. Dukrytei vis tiek labiausiai patiko gyvuliai. Ir paukščiai. Kiek džiaugsmo radus vištos kiaušinį. Lyg kokia miestietė būtų :)

Vėjaraupiai

Sergam. Tiksliau, serga vaikai. O aš džiaugiuosi, kad esu prasirgus ir galiu ramiai slaugyti visus susirgusius.  Sako, kad vaikai lenvai praserga. Jei jau tai kaip serga maniškiai vadinasi lengvai, tai sunku suvokti kaip turėtų sirgti suaugusieji. Net sunku žiūrėti į mažiuką ligoniuką, kuriam po dviejų sesutės ligos savaičių atėjo eilė. Gerai tik, kad liga iki smulkmenų žinoma ir visiems visiškai aišku ką ir kada daryti. Aišku, kad tai praeis. Ir,  laimei, aišku, kad daugiau nebepasikartos. Taip ir leidžiam su mažiuku šias gražias pavasario dienas. 

O dukrytė išsiruošė pas močiutę. Ir žodis išsiruošė čia labai tinka - pati apsirengė, pati daiktus susidėjo, man beliko tik sušukuoti. Na ir dar šiek tiek padėti :)

O iš mūsų namo, panašu, kad išsikraustė paskutinė dukrytės draugė, jei taip galima pasakyti, Gabrielė. Jau seniai žinojau, kad jie statosi namą, o dabar jau kelis mėnesius nebesutinku nei dukrytės draugės, nei jos mamos. Taigi, iš mūsų vasarinės kiemo kompanijos beliko tik Augustė ir jos mama iš dvylikaaukščio. O ir jų jau visą žiemą nemačiau. Gal todėl ir dukrytė taip noriai lekia svečiuotis pas močiutę. 

O štai dar ir pusseserė greitai kraustysis į namą. Ir viena darželio draugė prieš kelis mėnesius išsikraustė. (Irgi iš buto į namą užmiesty). Tiek daug sutapimų, kad turbūt neturėtų būti nuostabu išgirdus dukrytę klausiant "o kada mes kelsimės į namą užmiesty?" Tarsi tai būtų pats normaliausias dalykas :)