Žiemos pramogos

Šiandien buvo graži žiemos diena. Šaltukas nespaudė, todėl vakare, nors jau buvo sutemę, su vaikais nuėjom "ant kalniuko". Smagiai lėkė rogutės, ir per bendrą veiklą susipažinome su dvynukais. Dukrytė susidomėjo kur jos naujų draugų mama. Ir šiedu atsakė: "mama mūsų namie, mes jau dideli, mums jau penki su puse metų." Čia jau suklusau ir aš. Juk maniškei kitą žiemą taip pat bus penki su puse. Ar ji irgi jau bus pakankamai didelė pati viena eiti "ant kalniuko"? Aš vis erzinu kaimynę, kuri laiko šunį, kad jos šuo atstoja vaiką, tik laimei jį, kitaip nei vaiką, vieną galima palikti namie. Kaimynė, aišku, atkerta, kad ir maniškiai greit galės pabūt namie vieni. Juokas juokais, bet laikas nebeina daugiau. Jis lėkte lekia.
O čia nuotrauka iš dukrytės šokių:

Žiemos savaitgalis

Tais laikais, kai dar mokiausi buvo pasakojamas toks juokelis: "ir ko tik mano šaldytuve nėra - ir dešros nėra, ir pieno nėra, ir agurkų nėra, ir.... nėra". Man jis patinka, juokingas žodžių žaismas. Taip galiu pasakyti ir apie savo savaitgalį: ir ko tik nenuveikiau per savaitgalį - ir namų nesusitvarkiau, ir... taip toliau ir panašiai, galima vardinti ir vardinti. Parašyčiau kur kas daugiau, nei rašydama apie tai, ką nuveikiau. Taigi nėr man apie ką rašyti. Todėl parašysiu ne apie veiklas, o apie vaikus. Apie dukrytę, kuri jau visa gudruolė, lyginant su tuo, kokia buvo anksčiau, ir panašu, kad ateity tik dar labiau išgudrės :) Apie mažiuką, kuris iš tiesų ne toks jau ir mažas, tik mums vis dar mažiukas, turbūt dėl to, kad namie nėra mažesnių. Ir dar truputį apie savo anytą, kuri, panašu, priima mano vaikus kaip savus, ir tai džiugina. Dar apie sąvoką "savi". Taip jau yra, kad kai kurie žmonės yra "savi", beje, kaip ir kai kurie daiktai ar veiksmai, ar veiklos.  Taigi tie "savi" dalykai paprastai būna geresni visais atžvilgiais. Geresni už kitus, ne "savus".  "Savi" vaikai visada turi daugiau talentų, yra gražesni, linksmesni, gudresni ir šiaip visaip kaip geresni už "nesavus". Taigi, kai tik anyta papasakojo koks mažiukas yra gudrus, kaip gerai konstruoja su konstruktoriais, net geriau nei Akvilės darželio draugai, iškart supratau, kad anūkas jai yra "savas". Ir pasijaučiau labai labai pamaloninta. Nėra tiesesnio kelio į mamos širdį nei kelias giriant jos vaikus. Beje, šioje vietoje verta paminėti, kad jei mažiukas yra talentingas konstruktorius, tai tikrai yra vaikų, kurie "visai nesugeba nieko sukonstruoti, nors jau tokio ir tokio amžiaus". Toks jau tas gyvenimas, jei kas nors yra pirmas, tai būtinai turi būti kas nors ir paskutinis. Nes be paskutinio nebus ir pirmo, deja. Gal todėl ir dukrytė grįžus iš darželio man aiškino, kad "girtis yra negražu". Ar tikrai? Nes pasigyrus sumenkinsi kitus. Bet juk gyvenime sėkmingiausi ir yra tie, kurie giriasi, ar ne? Ir šiaip jau manoji gudruolė užduoda klausimus, į kuriuos darosi vis sunkiau atsakyti. Be to, kad kartkartėm vis susiduriu su klausimu, "kodėl man to negalima, jei vat anam vaikui galima?", atsiranda ir kitų sunkesnių klausimų. Pavyzdžiui, šio savaitgalio klausimai: "kur toliau patenka vanduo, kai nubėga kriaukle žemyn?", "kodėl anglai kalba angliškai, o rusai - rusiškai?", "ar ir paukščiai turi kaulus, o žuvys?", ir dar vienas: -mamyte, o kur yra Rytis?
-miega savo lovytėje.
-o tai kodėl jis stovi štai čia? (rankos mostas)
-Ryti!?

šalta šalta vis dar šalta

Kiekvienais metais, kai už lango karaliauja šaltis, pasiimu į rankas Džeko Londono "Smoką Belju" ir perskaitau kokį skyrelį. Labai gera knyga, įkvepianti ir mano rekomenduojama dar nuo vaikystės. Bet ypač tinkama šaltais žiemos vakarais. Knygos herojų žygiai Aliaskoje atrodo kur kas įspūdingiau, kai dar iš atminties neišsitrynęs -20C lietuviško šaltuko pojūtis. O Aliaskoje kur kas šalčiau...brr...tačiau tai nesutrukdo žmonėms gyventi ir ten. Juoktis, mylėti, kurti, svajoti ir... nugalėti.

Speigas

Taip jaučiuosi rytais. Lyg eičiau per speigą. Ankstus rytas - šalčiausia paros dalis. Automobilio termometras rodo -16C ar -18C. Šalta taip, kad jau nebe einam, o bėgam ristele, kad tik greičiau. Greičiau į šilumą. Kvėpuojant šaltas oras nutvilko nosį iš vidaus ir nevalingai pradedi kvėpuoti pro burną. O to negalima. Nes šaltis nutvilko gerklę, ir jau turim silpną vietą, kurią bematant užpuola bakterijos, kurios tik ir laukia lengvesnio kąsnio. Tačiau mums nuo automobilio iki gamyklos tik koks puskilometris ar net mažiau. Greitai pralekiam. O štai darbininkai visą dieną dirba šaltyje. Kiekvieną žiemą (kaip ir karštą vasarą) prisimenu mokytojų streikus ir pasakojimus, kokiomis sunkiomis sąlygomis (ir sveikatai kenksmingomis) jie dirba. Kartu juokinga ir liūdna. Negi tikrai tokie neišprusę ir siauro mąstymo žmonės moko vaikus? Kaip iš vis kas nors dirbantis šiltoje patalpoje, prie stalo, pasipuošęs gražiais drabužiais gali kalbėti apie sunkias sąlygas? Nebent žmonės, kurie nemato kitų žmonių aplinkui, kurie mato tik save.
Šiandien Kaune paskelbė gripo epidemiją. Nemaža dalis žmonių aplinkui serga. O aš naktį sapnavau sapną, ir atsikėlus niekaip negalėjau grįžti į tikrovę. Sapnavau, kad mano dukrytė susirgo. Sunkus sapnas, labai nenorėčiau, kad jis virstų tikrove.

Šalčiai

Ši naktis turėtų būti pati šalčiausia šios žiemos naktis. Pati šalčiausia kol kas. Spėliota, kad šaltukas paspaus iki -18 C. Einu pažiūrėt ką rodo maniškis šalčio matuoklis. Ai, viso labo -12 C. Bet jis nepatikimas. Jei jau rodo -12 C, tai patikimesnis tikrai parodytų visus -15 C. Žinau tai iš patirties. Bet vis tiek dar ne -18 C. Kai šią popietę ėjau pasiimti dukrytės iš darželio, sniegas žibėjo akinamai. Ir net dukrytė pastebėjo: "sniegas dainuoja". Tikrai, esant didesniems šalčiams sniegas girgžda. O mano tėvelis pasakojo, kad net "tvoros braška". Tiesa, to neteko man pačiai girdėti. Turbūt ir neteks, nes kur gi čia dabar surasi medinių tvorų. O mažiukas serga. Tai kaip gi mes eisim su rogutėm ant kalniuko? Neisim ir vėl, liūdna, kartais net verkti norisi...

Katinų ir pelių diena

Tai Akvilės šokių tema. Ir čia sustabdytos akimirkos:

Pusseserės

Katinai ir pelės

Susitikimų diena

Šiandien buvo pirmasis dukrytės šokių pasirodymas. Man padarė įspūdį. Kai kurios mergaitės tikrai artistiškos. Dukrytė nebuvo tarp pirmaujančių. Net nežinau ką dėl to pasakyti - akivaizdu, kad ji neturi įgimto talento. Antra vertus, kodėl gi nepasimokius, kol galima, nepabandžius šokti ir vaidinti. Žinau, kad jei reikėtų, vaikus galėčiau išmokyti skaityti ir rašyti, matematikos pagrindų, tačiau tik ne šokti, vaidinti ar jausti stilių. Negaliu išmokyti to, ko nemoku pati.
Po vaikiškos šventės nuskubėjau į suaugusių gimtadienį, tiksliau į savo draugės gimtadienio paminėjimą restorane. Neįtikėtina, kad galiu sau leisti nueiti į restoraną ir jaustis visai gerai - tarsi būčiau kokia ne pirmos jaunystės dama. Širdyje toli gražu taip nesijaučiu, tačiau... tikiu savo tėčiu, kuris tikina, kad net kai jau pensija ant nosies širdyje jautiesi toks pats jaunas kaip ir ką tik baigęs universitetą. O po susitikimo netikėtai pakliuvau į "after party" ir tai taip keista ir smagu - be to tai juk tik jauniklių, neturinčių jokių įsipareigojimų, privalumas. Turbūt ne taip jau blogai gyvenu ir aš. Čia dar pridėsiu nuotrauką.

Šokam!

Žiema

Kauną aplankė pati tikroji žiema su šaltuku ir daugybe sniego. Akyse iš karto tapo šviesiau. Jau nebetenka klupinėti kelyje nuo laiptinės iki mašinos ar nuo mašinos iki ofiso. Užtat tenka keltis dar anksčiau ir... kasti sniegą - iš ryto, pavakare ir dar kartą jei kur tenka pavažiuoti. Eismas sulėtėjo ir atstumai padidėjo (jei mato vienetu būtų laikas). Pati tikroji žiema atrodo neatsiejama nuo rogučių, kalniukų ar sniego senių. Deja, realybėje viskas kiek kitaip. Rogutės ir sniego seniai nenusimato dėl užtrukusių ligų, ir vaikai sėdi įkalinti namie. Šiandieną man grįžus namo dukrytė parodė savo ir močiutės "eksperimentą" (štai kokius žodžius ji išmoksta būdama su močiute:)) - dubenėlį vandens. "Tai yra sniegas"- tikino. "Tik jis ištirpo, nes mes jį padėjom prie radiatoriaus". Vat taip va. O ir prikarpius, ir pripiešus - tarsi paiimčiau ją iš darželio. "Mamyte, tu kažkokia panaši į tetą" (nepavyko iššiaiškinti į kokią), "tavo tokia maža ir plona nosis, didelės akys, visai kaip pabaisos" :). Iš tiesų aš tiesiog grįžau iš kirpyklos.

Prisiminimai apie vasarą

Dar taip neseniai visi džiaugėsi atėjusiais naujais metais, o aš jau pradedu svajoti apie vasarą. Ir, kiek galiu prisiminti, taip būna kiekvienas metais. Dar neįkyriai, dar tik epizodiškai, tačiau... jau norėtųsi. Gal ir vaikai nesirgtų, o ir saulės labai pasiilgau. Per savaitgalį besikuičiant namie, radau nuotraukų ir atgijo prisiminimai. "važiuojam prie jūros" užmačiusi ką veikiu prilipo dukrytė. O taip, aš irgi norėčiau...

Vasarą prie jūros

Kalėdiniai vaidinimai daržely

Baltas kiškutis

Pingvinas

Taip, šitai ir aš prisimenu iš vaikystės. Patys geriausi vaidinimai-žaidimai kur lygiom (ar beveik lygiom) teisėm dalyvauja visi, be to darželinukams smagu persikūnyti į žvėrelį ar paukštį. Maniškiai šiais metais gavo pingvino ir balto kiškučio vaidmenis. Nors gerų kokybiškų nuotraukų vis dar laukiu, netokių kokybiškų nuotraukų yra :)