Taip jaučiuosi rytais. Lyg eičiau per speigą. Ankstus rytas - šalčiausia paros dalis. Automobilio termometras rodo -16C ar -18C. Šalta taip, kad jau nebe einam, o bėgam ristele, kad tik greičiau. Greičiau į šilumą. Kvėpuojant šaltas oras nutvilko nosį iš vidaus ir nevalingai pradedi kvėpuoti pro burną. O to negalima. Nes šaltis nutvilko gerklę, ir jau turim silpną vietą, kurią bematant užpuola bakterijos, kurios tik ir laukia lengvesnio kąsnio. Tačiau mums nuo automobilio iki gamyklos tik koks puskilometris ar net mažiau. Greitai pralekiam. O štai darbininkai visą dieną dirba šaltyje. Kiekvieną žiemą (kaip ir karštą vasarą) prisimenu mokytojų streikus ir pasakojimus, kokiomis sunkiomis sąlygomis (ir sveikatai kenksmingomis) jie dirba. Kartu juokinga ir liūdna. Negi tikrai tokie neišprusę ir siauro mąstymo žmonės moko vaikus? Kaip iš vis kas nors dirbantis šiltoje patalpoje, prie stalo, pasipuošęs gražiais drabužiais gali kalbėti apie sunkias sąlygas? Nebent žmonės, kurie nemato kitų žmonių aplinkui, kurie mato tik save.
Šiandien Kaune paskelbė gripo epidemiją. Nemaža dalis žmonių aplinkui serga. O aš naktį sapnavau sapną, ir atsikėlus niekaip negalėjau grįžti į tikrovę. Sapnavau, kad mano dukrytė susirgo. Sunkus sapnas, labai nenorėčiau, kad jis virstų tikrove.
O aš ne visai sutinku, nes palyginai du priešingus dalykus: sunkias sąlygas fiziškai ir sunkias sąlygas psichologiškai. Beje, spėčiau, kad fizinei ir psichinei sveikatai mažiau kenksmingas yra darbas lauke.
AtsakytiPanaikinti