ant kalniuko

Netoli nuo mūsų namų yra kalniukas. Saulėtą žiemos dieną šis kalniukas atgyja ir tampa žmonių traukos centru. Iškart po pietų čia karaliauja mažieji vaikai ir jų mamos (ar tėčiai). Štai pora mamyčių su aukštakulniais ir trumpais, bet puikiai gulančiais kailinukais nekantrauja, kada jų vaikučiams pagaliau pakaks žiemos pramogų. "Greičiau einam namo", ragina jos. Toli nuo jų, ant kalniuko viršaus pasirodo sportiniu kostiumu apsirengus mamytė. Nesunku atspėti, kad ji nelauks, kol jos vaikučiai "prisičiuožinės", o verčiau jau pati nulėks vieną kitą kartą nuo kalniuko, visą laiką, kaip ir kitos mamytės, ragindama "nagi, greičiau". Tik šitas "greičiau" jau turi kitą prasmę. Saulė šviečia, nuoširdžiai stengiasi, ir privilioja ant kalniuko didesnius Lietuvos piliečius. Štai pasirodė grupelė vaikinukų, jie eina linksmai pasistumdydami, sukišę rankas į kišenes. Greit užbėga ant kalniuko ir pasileidžia žemyn. Jie lekia daug negalvodami, tarpusavy lenktyniaudami kas greičiau, ar įdomiau. Vienas, ne ką vyresnis vyrukas, sėda tiesiai ant ledo ir pasileidžia žemyn ant rankų laikydamas mažutę, gal metukų laiko mergytę. Jo žmona, daili, vapsvos liemeniu jaunutė mergina, iškart suraukia nosį, ir jie nueina tolyn, nešini dukrele. Kalniukas pritraukia ir mergaites. Jos linksmai juokiasi, čiauška ir slysta žemyn susikibusios "traukinuku". Jos, skirtingai nei vaikinai, nelenktyniauja, ir nesivaržo, kuri greičiau, o linksminasi kartu, išvien. Šurmulyje matyti ir senelis, nuolat auklėjantis išradingą anūką "na, ką dar susigalvosi, juk yra pašikniukas, tai ir čiuožk, o tu turbūt nori sprandą nusilaužt". Šurmulyje siaučia ir jie. Na kaip gi be jų. Jie, tai "tie, iš daugiavaikės". Juos taip vadina visi mano kaimynai, ir aš taip pat. Jie - tai mergina, kurios apatinės kelnaitės "šviečia" net ir žiemą, jos sesutė, kuri nuo septynių metų rūpinasi broliais, ir broliukai, niekada nebijantys sudominusio vaiko paklausti koks jo vardas, ar kiek jam metų. Jie į ramią mūsų kaimynystę atsikraustė prieš du metus. Tai iš karto tapo viena iš pokalbio temų tarp kaimynų, taigi ir aš išgirdau. Deja, negaliu pasakyti, kad apie juos kalbėta gerai. "Ta moteris turi keturis vaikus nuo skirtingų vyrų". Ir tai mūsų krašte yra ne koks epitetas. Nepaisant to, vaikai gyvena linksmai, lauke. Nei viena lauko pramoga neapsieina be jų. Matau juos kurs kas dažniau, nei kitų kaimynų vaikus. Net nežinau, ar tai blogiau, nei augti tarp keturių sienų. Niekas per daug jų nežiūri, todėl rūpinasi savimi patys, kaip išmano. Niekas nepatikrina, kad kepurė būtų tinkamai užrišta, ar pirštinės būtinai užmautos. Kas mano pažįstamų rate būtų siaubingas nusižengimas, po kurio vaikas mirtinai susirgti turėtų, jų gyvenime - kasdienybė. Ir, kad ir kaip būtų keista, serga jie ne dažniau nei kiti, gerai prižiūrimi vaikai. Visi jie - labai drąsūs ir savarankiški. Tikrai nepraleis progos "padirbėti" žydukais per užgavėnias, ar susipažinti su patinkančiu vaiku. Akivaizdu, kad viso to moko "gatvė".  O ko mokome savo vaikus mes?

.

Šokiai pokiai

Meška

Mažiukas serga, o pasveikus dukrytė toliau lanko šokius. Dabar kaip tik pasirodymų darželiuose laikas, ir aš padariau vieną nuotraukėlę ilgesnės pertraukos metu. Iš tiesų ganėtinai nuostabu kaip vadovė sugeba taip gerai paruošti tokio amžiaus vaikus. Kiekvienas jų mokosi ne po vieną, (kaip kad daržely kad moko) o po kelis vaidmenis, niekad iš anksto nėra aišku, kuris vaidmuo teks, tik per generalinę repeticiją prieš pat pasirodymą galutinai viskas sustatoma į vietas, ir vaikai puikiai tai išpildo. Prisimena savo vietą scenoje, laiką, kada reikia išeiti į sceną, kas po ko kada ir kaip. Taigi iš viso šeši šokiai ir po kelis vaidmenis (kartais tik po vieną) kiekvieno šokio. Kiekvieną kartą vis kita scena, žiūrovai kitoje vietoje, ir kiekvieną kartą reikia nepasimesti, prisiminti savo vietą, šokio žingsniukus, pagal muziką nuspręsti kada ką jau reikia atlikti. Mergaitės, statomos kaip pati vadovė sako "pirmoje eilėje", tai atlieka puikiai ir dar visą laiką šypsosi, nors dažnai su kostiumais karšta ir nepatogu. Pasibaigus renginiui vadovė susikviečia visas ir pakalba taip tarsi jos būtų ne mažos mergaitės, bet tikros aktorės. Pasako vertinimą bendrai, kas buvo gerai, kur reiktų dar pasitempti, į ką atkreipti dėmesį, pakalba apie kiekvieną atskirai, pasako pastabas, kitas pagiria. Man tokie jos "pakalbėjimai" sukėlė šypseną, ką jau ten kalbėt su tokiom mažėm, bet, pasirodo, jos kuo puikiausiai įsiklauso. Paskutinį kartą  renginyje nedalyvavo nemažai mergaičių, todėl Akvilė gavo papildomų vaidmenų. Vienas vaidmuo buvo ne jos įprastas trečioje eilėje, kur nelabai kas matosi, bet reikėjo išeiti į priekį tam tikru laiku ir sušokti. Ji kuo puikiai viską atliko. Aš net nežinojau, kad ji buvo tokio vaidmens mokoma, o ji labai apsidžiaugė, kai išgirdo, ką vaidins, noriai ėjo ir viską atliko gerai. Taigi, iš anksto žinojo, kad reikės išeiti į priekį ir sušokti. Ir tuo džiaugėsi. Vėliau buvo patenkinta, kad viskas pavyko, ir džiaugėsi, kad vadovė pagyrė. Tiesiog ne mano vaikas. Aš tikrai jos vietoje nesidžiaugčiau, jei staiga kas sumanytų mane iš ramios trečios eilės perkelti į pirmą, kad ir tik vienai minutei.

apie vaikus

Paprastai vaikus pasiimu iš darželio beveik ar ir visai paskutinius. Todėl dažnai auklėtojos vis skuba, bėga tvarkytis, kad tik greičiau namo, taip nieko doro su jomis ir nepakalbu. Tačiau šįkart auklėtoja niekur nepabėgo, todėl užklausiau kaip gi sekasi mano mažiukui darželyje. Ir gavau atsakymą, kad mažiukui sekasi kuo puikiausiai. Po to dar patikslino, išvardindama visas pagrindines problemas, su kuriomis galima susidurti darželyje, ir visas paneigdama. Rytis neverkia, gerai valgo, gerai miega, neprisišlapina, klauso auklėtojų, užsiima pats vienas, žaidžia su žaislais, žaidžia su kitais vaikais, nemuša kitų vaikų. Auksinis vaikas. Ir nors mums namie sekasi ne taip gerai, kaip auklėtojoms darželyje, vis gi aš nerimauju labiau dėl dičkės dukrytės nei dėl mažiuko. Kažkodėl ji vis įsipainioja į "meilės trikampius". Tiek darželyje, kuriame vis laukia Trojaus, kurio pagaliau sulaukus, šis "nedraugauja" su mano mergyte, tiek šokiuose, kur "meilės trikampis" susidarė tarp Avilės, Godos ir mergaitės vardu Atėnė. Pati gerai suprantu, kaip sunku, kai tavęs nepriima į draugus, tačiau nelabai ką galiu dukrytei patarti, nebent susirasti kitų draugų, tačiau šis patarimas atsitrenkia į tą pačią sieną kaip patarimas "neverk, mes nupirksim tau kitą kačiuką". Nereikia kito, reikia būtent to. Ir dukrytei nereikia kitų draugų. Deja, gyvenime teks išmokti daug skaudžių pamokų. Gaila, kad to mokytis tenka jau taip anksti. Jau seniai nujaučiau, kad iš šitos pusseserių draugystės nieko gero nebus, bet tikėjausi, kad, galbūt, klystu. Belieka tik dar kartą palinkėti sau ateity daugiau pasitikėti savimi, savo nuojauta, ir elgtis pagal ją, net jei aplinkiniams atrodo keistai. Ir, dukryte, išspręsim mes šią problemą. Aš tau padėsiu kiek mano jėgos ir protas leis. Nebus viskas labai gerai, bet tikiuosi, bent "pusė velnio".

Užgavėnės

Šiais metais per užgavėnes (ar tiksliau išvakarėse) iškepiau tradicinių mielinių blynų. Ir nors esu viena iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma "susipykus su virtuve", šie blynai pavyko. Kadangi pirmą kartą, tai kepiau pagal receptą iš čia . Blynų užteko ir vakarienei, ir man į darbą, ir mažiui į darželį ir dar močiutei liko paragauti. Vienas užgavėnių šventės punktas įvykdytas.

Vasaris

Gam gam style

Pirma vasario diena nustebino saule. Saulei pakvietus iškart norisi į lauką ir... visai nešalta. Vasario pirmą aš atradau google street view. Žinau, tai visai ne naujiena. Bet nerealu pakeliauti po žinomas ir nežinomas vietas. Vaizdas puikus, norėjosi keliauti po pasaulį dar ilgai. O štai čia akimirkos iš antros vasario dienos, kuomet debesys jau užstojo saulę, tačiau vis tiek išsiruošėm ir pabuvom ant ledo, ne kasdien taip tenka. Ir dar iš dukrytės šokių.




Marios žiemą

Vaikai ant ledo