Malmo, Lundas ir Kopenhaga

Mano vaikystės sesutės namai Lunde pasirodė esantys gražūs ir erdvūs. Tai kotedžas su atskiru kiemeliu. Tas kotedžas priklauso kooperatyvui (jei taip galima sakyti), kurį sudaro daug sublokuotų namų, kurie visi kartu turi dar ir papildomas paslaugas. Pavyzdžiui bendrų takelių valymą. Automobilių stovėjimo aikštelę, garažus. Bendrą didžiulę skalbyklą, kuri man padarė įspūdį, nes i dvi skalbykles įdėjom visus skalbinius ir per valandą šis darbas, kuris namie užtruktų porą dienų, buvo baigtas. Tuo pačiu ir išdžiovinom džiovyklėj. Labai patogu. Dovilė irgi užsisakė bendrą skalbyklą tai dienai, kurią grįš iš kelionės. Iškart galės viską išskalbt. Taip pat kooperatyvas turi ir svečiams skirtą butuką, kuriame mes ir apsistojome.
Dovilė su Alexu mus priėmė labai šiltai. Tiesiog negaliu atsidžiaugti kaip gerai turėti tokią pusseserę. Pavaišino mus daugybe įvairiausių patiekalų. Praleido su mumis daugybę laiko, ir savo dviračius paskolino :). Mat pasirodo jų turi net keturis. Taigi, su dviračiais apvažiavom Lundą - senovinį miestą, kuriame viskas sukasi apie Lundo universitetą, kuri Dovilė ir baigė.  Vėliau Edvino noru apsilankėm Ikėjoje, kur vaikai dar galėjo pažaisti žaidimų kambary, bei Malmo paplūdimy. Jūra toje vietoje labai sekli ir labai šilta - pati išbandžiau.
Kita diena buvo skirta Kopenhagai. Niekada neteko būti tokiame dideliame mieste, todėl jau nuo traukinių stoties jis man padarė įspūdį. Ir pirmas įspūdis buvo toks, lyg aš tikrai... iš kaimo. Neįtikėtini žmonių srautai, neįtikėtina daugybė senovinių pastatų ir fontanų. Gatvėse pilna gatvės artistų-judančių statulų, praeivius linksmina breiko šokėjai. Kas dar Kopenhagoje iš karto krenta į akis - tai dviračiai. Jų pilna visur ir jie pritaikyti įvairiausiems tikslams. Prie sankryžų net yra ir šviesoforai dviračiams. Alexas paaiškino, kad čia labai dideli mokesčiai už mašinas. Net 10 kart didesni nei Švedijoje. Ir žmonės apsirengę man neįprastai - apsilankius Kauno centre pamatysi daug gražių šifoninių suknių, įmantrių skrybėlių ir aukštakulnių, o čia - ne. Nei Švedijoje, nei Danijoje taip ir neteko pamatyti nei vienos moters avinčios aukštakulniais. Dovilė juokėsi, kad visą laiką mes miestuose lankėmis dieną, o išeitume į miestą vėlai vakare, pamatyčiau tokių "kablų", kokių dar nemačius. Kopenhagoje planavom, bet neaplankėm Tivoli pramogų parko. Taigi reiks sugrįžti su vaikais. Po kokių penkių metų. Ir mamą norėčiau nusivežti į Kopenhagą. Jai patiktų.
Besibaigiant mūsų kelionei galiu pasakyti, kad ji buvo šauni pažintinė kelionė. Ir apie Švediją aš tikrai jau žinau daugiau. Iš dalies todėl, kad kiekvieną vakarą galėjau užduoti rūpimus klausimus tikram švedui, ir gauti atsakymus. Taigi, "what's more about Sverige?" Yra dar daug ką pamatyti. Nes aplankėm tik nedidelę pietinės Švedijos dalelę.
Namo grįžom kitu keltu. Ir audros nebuvo. Neatsispyrėm pagundai žvilgtelėti į lietuvišką jūrą ir dar užsukom į Palangą. Ir taip, ši jūra daug gražesnė. Turbūt dėl to, kad mes prie jos pripratę, ir vis tiek reikia mums lietuviškos jūros.

Oland sala (šiaurinė dalis)

Prieš persikraustymą į šiaurinę salos dalį, iš pat ryto su vaikais nuskubėjome prie batutų. Tikėjausi, kad kiek daugiau nei dviejų valandų šokinėjimo bus pakankamai. Deja, visą šį laiką prastriksėjus vaikams  batutai neatsibodo. Kiek gi laiko būtų gana? Dukrytė aktyviai kalbino švedus, deja nesėkmingai. Vėliau tiesiog prisijungė prie žaidimo perpratus taisykles, tvarkingai stojo į eilę ir laukė.

Taigi persikėlėme į šiauresnę salos dalį - į Lundegard kempingą. Šalia miestelio Kopinsvik paplūdimio vienas šalia kito įkurta bent keturi kempingai, bet mes pasirinkome nuošalesnį ir, mūsų galva, jaukesnį kempingą. Mane stebino jo dydis - milžiniškas su bent keliais paplūdymiais, molu, daugybe žaidimo aikštelių vaikams, paplūdimio tinklinio ir futbolo aikštelėmsis, mini golfo laukeliais, dideliu pripučiamu batutu šokinėjimui ir net baseinu, deja tik vaikams. Visą dieną kuo puikiausiai galima praleisti kempinge ir niekur daugiau nekišti nosies. Kai kurie švedai vietas išsimoka visai vasarai, o prie kemperių net ir gėles augina. Ar atsiveža neįtikėtino dydžio lauko grilius. Ar didžiules palapines su minkštais baldais. Iš ties, visa tai atrodo keistai. Net ir Alexas pats būdamas tikru švedu, pripažįsta, kad, jei jau turi pinigų nusipirkti kemperį ir dar susimokėti už jo vietą kempinge, gal geriau vietoj to užsisakyti viešbutį. Tačiau dėl kažkokių neaiškių priežasčių daug švedų galvoja kitaip ir atostogauja kemperiuose.

Šiame kempinge susidūrėme su kita problema - paaiškėjo, kad jame nėra šaldytuvo. Nėra, nors buvo visa atskira skalbykla su nemokamomis skalbimo mašinomis ir džiovyklomis. Tikrai patogu, jei pasilieki kempinge ilgiau, tačiau šaldytuvo mums labiau norėjosi. Taigi, teko suktis iš padėties su šatkrepšiu. Gerai, kad kelionei su palapinėmis puikiai pasiruošę Dovilė ir Alexas jį turėjo.

Kaip kad Lietuvoje yra maxima, taip Švedijoje yra Ica, tą vakarą ją ir miesto paplūdimį mes ir aplankėme. Icoje susirinkome viską, ko reikėjo vakaro barbekiu.

Kitą dieną mūsų laukė iš anksto planuota išvyka į Oland salos sostinę - Bornholm miestą. Kadangi buvo netoli nuo vietos, kurioje įsikūrėme, į salos sostinę keliavome su dviračiais. Iš pradžių užsukome pažiūrėti Švedijos karalienės vasaros rezidencijos. Toje pilyje karalienė praleidžia dvi-tris vasaros savaites kiekvienais metais. Dėl to, ir pats miestas yra populiarus, jame atostogauti brangiau nei kur kitur, o ir mes užėję į restoranėlį supratome kaip ten brangu. Tai viskas dėl to, kad čia atostogauti populiaru, renkasi "mandri" žmonės. Tikslesnis žodis, kurį naudojo Dovilė būtų "posh". Tik kaip jį išversti į lietuvių kalbą, "mandri" ne tikslus atitikmuo, be to, tai irgi nelietuviškas žodis. Tiesa, visos kelionės metu mus stebino lygūs ir sutvarkyti Švedijos keliai, bei vieši švarūs tualetai, visur kur tik mums jų prireikdavo, išskyrus šią vietą - prie karalienės vasaros rezidencijos nesimatė jokio tualeto, o mums kaip tik jo prireikė.

Po šios gyvenamos šiuolaikinės karalienės pilies nuvažiavome apžiūrėti jau sugriuvusios senovės Švedijos karalių pilies, o vėliau forto. Pilis padarė įspūdį, nes ji didesnė nei kada man teko kokią matyti. Iškart ją palyginau su mūsiške Trakų pilimi. Kažkada tai buvo ir gerai įruoštas didžiulis, fortas, stovėjęs strateginėje vietoje, deja, priešų užimtas. Kokios griaunamos jėgos tam reikėjo, sunku įsivaiduoti. Pilies akmeninės sienos - labai storos, be to pati pilis stovi ant stataus kalno viršaus. Senovės pilies kiemuose sustatytos šiuolaikinės scenos - akivaizdu kad retkarčiais pilies aplinkoje rengiami koncertai. Vienoje iš išlikusių patalpų įrengtas šiuolaikinio meno muziejus. Taigi pilis išnaudojama visapusiškai.

Grįžus prie dviračių, Edvinas savo išnuomoto dviračio krepšyje rado porą skardinių nuo alaus. Deja, tuščių. Dovilė iškart paaiškino, kad tai gana dažnai nutinka Švedijoje. Kadangi aplinkui šiukšlių dėžių nebuvo matyti, šita pasirodė švedukams tinkama. Atseit, dabar Edvino reikalas pasirūpinti skardinėmis. Tačiau į krūmus pasiųsti šiukšles tiems nepamatytiems švedams neatėjo į galvą.

Paskutinę dieną susikrovus palapines kol Dovilė su Alexu važinėjo dviračiais, mes nuvažiavome į kupranugarių fermą, kuri buvo vos už kelių kilometrų nuo mūsų įsikūrimo vietos. Čia labai patiko vaikams, nes tai lyg mažytis naminių gyvūnėlių zoologijos sodas, kur visus galima paglostyti ir pašerti. Ir išbuvom gana ilgai, nes turėjom laiko, o vaikai labai džiaugėsi šia paprasta pramoga ir norėjo ilgiau pabūti. Labai patiko, kad prieš išeinant buvo galima nusiplauti rankas su muilu. Nes to tikrai norėjosi.

Per kitą dienos dalį sukorėm 300 kilometrų kelią ir atvažiavom prie kitos lankytinos vietos Švedijoje, kurią išties aš labai norėjau pamatyti - Dovilės namų Lunde.