Su naujaisiais 2013-aisiais!

Ir štai jau naujieji metai! Tiesa, netrukus ir šie bus senieji, bet kol kas visa nauja ir.. viltinga. Dar praeitais metais (2012) visų klausinėjau ką pasižadės nuo naujų metų ir "ištraukiau" įvairių įdomių pasižadėjimų, o aš pati visai kaip Brigita Džouns iš Hellen Fielding romano galėčiau surašyti tokių pasižadėjimų visą sąrašą. Ir visai kaip romano herojė tuos pačius pasižadėjimus pakartoti kitais metais :) Taigi 2013-ais aš pasižadu ką nors pakviesti į svečius; su vaikais užsiimti dažniau; pradėti sportuoti arba bent pabandyti (kaip būtų gerai); po truputį susitvarkyti namus (arba link to); nepraleisti progų;  laikytis savo nuomonės ir tikėti savimi; daugiau planuoti. Kažin ką galvosiu, skaitydama šį įrašą 2014-aisiais, kurie netruks ateiti. Su Naujais!

 

Apie adventą ir kita

Senokai berašiau, bet ne todėl kad neturėčiau apie ką. Tiesiog neprisėdau, o dabar jau daug minčių ir įspūdžių paleidau... Taigi apie adventą, kuris turėtų būti susikaupimo ir laukimo, gerų darbų, atjautos metas. Maniškis ne toks - vietoj pasninko kasdieniai saldumynai - negaliu atsispirti, kuomet vaišina. O vaišina darbe - klientų lankymo metas. Bendrai paėmus verslas ir katalikų tikėjimas neina koja kojon, netgi priešingai - trukdo vienas kitam. Verslu ir pinigais pateisinama daugelis laužomų katalikų tikėjimo dogmų, kartais net atrodo jog galima tik rinktis - arba verslas arba tikėjimo normų paisymas. Bet aš ne apie tai. Ir šiais metais buvo rengiama kalėdinių puokščių paroda daržely, aš irgi padariau puokštę ir net nufotografavau kaip ir priklauso :) Nemanau, kad ji labai pavyko, nes du man patys artimiausi ir akivaizdžiai tiesmukai atviri žmonės įvertino kaip "kažkokia labai jau paprasta". Suprask, nieko gero. Nesiginu - nemeniškas aš žmogus, o ir sulipdžiau ją skubėdama, vėlai vakare ir be Akvilės pagalbos, nors ši ir norėjo padėti, bet miegas vaikams taip pat svarbu. Ir netinka čia taisyklė - "išsimiegosi, kai numirsi", nes jei vaikas nepamiegos, tai gali ir neužaugt. Kai Ryčiui nukrito cukriaus kiekis kraujyje iki tiek, kad teko lėkti į ligoninę supratau tai aiškiai. Vaikais reikia rūpintis, ir juos prižiūrėti. Gal ir vėlokai tai supratau, bet vis geriau vėliau nei niekada, nors... išart prisiminiau, kad patirtis, tai daug išsamių ir labai svarbių žinių apie tai, kaip elgtis situacijoje, kuri niekada daugiau nepasikartos. :) Bet ir vėl aš ne apie tai. O apie ką gi dar - tiesa dar norėjau parašyti apie televiziją. Akvilė su manimi (taip tiksliau) dalyvavo metų pasirodyme - TV3 išsipildymo akcijoje. Tikrai daug įspūdžių. Labai patiko koncertas - turbūt gyvenime dar tokiame nedalyvavau, viskas atrodė kur kas geriau nei per TV. Aišku, buvo visokiausių niuansų, bet pirmam kartui įspūdis didžiulis ir geras. Vieną kart gyvenime tikrai verta pamatyti kaip vyksta filmavimas. Dar turėčiau parašyti apie žmones, kurie gimė tokiu laiku, kad niekada gyvenime jiems nepavyks normaliai atšvęsti gimtadienio :) Bet juk nerašysiu, nes jau nebėra ūpo. Šis mano įrašas - lyg antračių kratinys, turbūt taip panašiai viską supasakoji draugui, kurio seniai nematei. Arba daug ko nepapasakoji, nes jau įspūdžiai būna išblėsę. Taigi, su draugais reikia susitikti dažnai, arba dažnai prisėsti prie dienoraščio. Gal tuomet pavyktų įrašyti ką nors rišlesnio.

Kalėdinė puokštė

TV3 scena (repeticija)

TV3 operatorius

Prie  žvaigždžių sienos (ar kaip ji vadinama)

Pirma gruodžio diena

Turbūt turėčiau rašyti apie Kalėdų eglės įžiebimą, bet nerašysiu. Apie artėjančias Kalėdas ir sniegą, kuris jau ryt aplankys mūsų kiemą ir prasidės tikra balta žiema, su visais žiemiškais rūpesčiais ir džiaugsmais, bet taip pat nerašysiu. Parašysiu tik apie laiką, kuris praėjo. Sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik prasti drabužiai. Turbūt tą patį galima pasakyti ir apie metų laikus - nėra blogesnio ar geresnio laiko, tiesiog skirtingą laikotarpį galima išnaudoti skirtingai. Vasarą - iškyloms gamtoje, maudynėms, ilgiems vakarojimams, žiemą - slidinėjimui, rogučių skrydžiams nuo kalniukų ir sniego senių lipdymui, o rudenį, kuomet atrodo, jog visą dieną tamsu ir šalta, - susitikimams su draugais namuose. Jų ar savo. Kaip jau minėjau, tas laikas jau praėjo, ir net aš paskutinę dieną visai be priežasties aplankiau savo draugę bei kaimynę, ir padariau vieną nuotrauką, negalėjau jos nepadaryti :)


Rudeninės vaišės pas draugę

Kalėdoms artėjant...

Liko dar visa savaitė iki gruodžio mėnesio ir keturios savaitės iki Kalėdų, tačiau atrodo, kad viso pasaulio žmonių mintys sukasi tik apie šią šventę. Parduotuvėse pasipylė nuolaidos ("jei kartais dar nenupirkote dovanos artimam žmogui..."), mano ir mano šeimos geriausias draugas TV nuolatos primena apie Kalėdas, darbe planuojamas kalėdinis vakarėlis, perkamos dovanos klientams ir darbuotojams,o šiandien dukrytė net nusifotografavo su Kalėdų seneliu ir netikėtai pasakė, ko laukia dovanų. Džiaugiuosi, kad išdrįso nusifotografuoti, nors ir teko stumtelėti. O aš po sunkokos savaitės savaitgalį tarsi Kalėdos jau būtų atėjusios, susitikau drauges.

Pusseserės gimtadienis

20 dieną dalyvavom vaikų vienintelės pusseserės gimtadienio šventėje. Šventė vyko žaidimų kambary, buvo pakviestas ir klounas. Dukrytei viskas labai patiko, ji mielai dalyvavo visose veiklose, nepaisant to, kad jos nebuvo labai vykusios, greičiausiai dėl ko pati šventės kaltininkė po kurio laiko šovė "vamzdžiais" aukštyn ir tiek ją tematei. O mažiukas priešingai - susirado mašinytę, vėliau kamuoliukų baseiną ir jokios veiklos jo nenuviliojo nuo šių pramogų. Vis nesiliauju stebėtis kokie gali būti skirtingi tų pačių tėvų vaikai :) O štai čia šventės akimirkos:

Cirkas

Vakar su vaikais buvome Sankt Peterburgo cirke. Aš taip pat buvau tokiame renginyje, kiek prisimenu, pirmą kartą gyvenime. Tuo pačiu pirmą kartą apžiūrėjau ir Kauno pasididžiavimą - Žalgirio areną. Turiu pasakyti, kad viskas vyko tiksliai taip, kaip ir įsivaizdavau ir niekas nenustebino. O ir dukrytei labiausiai patiko šokėjos ir vaikų diskoteka su atlikėjais po renginio, patiko ir liūtai ir krokodilai, ir net akrobatai "šiek tiek", bet... per TV esam dar ne to matę :)

Gyvenimiška patirtis

Kuomet dar buvau vaikas, mano mama tikėjo, kad gyvenime svarbiausia būti specialistu, kitaip tariant gerai mokėti vieną sritį, o visa kita galima nusipirkti. Pavyzdžiui, ji buvo įsitikinusi, kad nebūtina triūsti virtuvėje - verčiau sumokėti pinigus tam, kas tuo užsiima. Neverta nei siūti, nei buto remontuoti pačiam - verčiau reikia daryti tai, ką moki, ir imti už tai pinigus. Iš tiesų, teoriškai, jei kiekvienas daro tai, ką moka, kiekvienam darbui sugaišta mažiau laiko ir padaro jį kokybiškiau, nei tie, kurie nemoka. Be to, diena iš dienos atliekant vieną ir tą patį, įgaunami įgūdžiai (vėl gi laikas ir kokybė). Ji tikėjo ir mokslo svarba. Todėl mokykla buvo svarbiausia - man niekada nebūdavo galima praleisti pamokų be tikrai svarbios priežasties. Net neturėjau minčių, kad galėtų būti kitaip, todėl buvau labai nustebinta, išgirdusi kaip viena šeima tariasi "išlėkti" į Egiptą su vaikais ne per moksleivių atostogas! Tiesa, tai buvo seniai, šiandien jau tuo kažin ar benustebintų... Tais laikais atrodė, kad be mokslo, be universiteto, kelio nėra. Tačiau šiandien, turėdama jau nemenką patirtį už savo pečių, manau, kad mama klydo. Visa tai, tik teorija, kuri, kaip ir komunistinės idėjos, graži tik popieriuje, tačiau gyvenime nepasiteisina. Šiandien ir vėl matydama išbertą dukrytę, tikiu, kad bendras išsilavinimas turėtų apimti bent jau pagrindines žinias apie ligas ir jų gydymą, kiekvienas turėtų žinoti, kaip elgtis kritinėse situacijose, taip pat kur kas didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas dailei ir muzikai, sveikai mitybai, psichologijai, gamtos pažinimui - mažiau - visam tam, ką pamiršau, ir ko niekada neprireiks. Kas tai - taigi jau pamiršau :) Vaikas augdamas turėtų gauti kuo įvairesnės patirties. O suaugęs turėti įgūdžius ne vienoje srityje. Nes kuomet gyvenime ko nors prireikia, pačiu svarbiausiu sprendimus priimančiu asmeniu ir esi pats - o vadinamieji specialistai, tai tik konsultantai. Tik tai negalioja visoms sritims. Ir nors kaip ir mano mama tikiu mokslo svarba, nemanau kad mokykla verta pasitikėti beatodairiškai, o mokslas universitete be praktikos yra geriausias variantas. Netiesa yra ir tai, kad, ką Lietuvos milijonierius Viktoras Muntianas vienoje TV laidoje kalbejo, kad pinigai yra uždirbami darbu arba kokybišku darbu. Naivu tikėti, kad atlyginimas yra mokamas už darbą ar jo kokybę, gal būt už tai mokami maži pinigai, tačiau dideli pinigai mokami ne už tai, nors studijų laikais aš tuo tikėjau. Ir dar apie mokslą - kad ir kokia jo svarba, šiandien pagyriau dukrytę, kuri savarankiškai ant popieriaus lapo be jokio pavyzdžio parašė "AKVILĖ".

Palinkėjimas broliams ir seserims

Bendradarbė (barbė devyndarbė) papasakojo gyvenimišką istoriją apie brolius ir seseris, kurie suaugę susitinka tik kapinėse ir susitikę elgiasi taip, lyg būtų mokykloje nedraugavę klasiokai. Pasiklausia kaip sekasi, kaip darbai, pasistebi kaip vaikai paaugo, ir vėl kiekvienas nueina savo keliu. Liūdna girdėti tokią istoriją. Visuomet maniau, kad turėti brolį ar seserį - labai smagu, kad brolių, seserų santykiai - ypatingi. Tačiau dabar po truputį keičiu nuomonę. Turbūt šiuos santykius - kaip ir visus kitus- reikia kurti ir puoselėti, ir nieko įgimto šiuo atveju nėra. Pergyvenu, kuomet matau saviškius besipešančius, bėgu švelninti padėtį, vis kalu į galvą, kad "reikia dalintis", ir net yra šioks toks rezultatas - didžioji jau tai, kad "reikia dalintis", prisimena, ypač tada, kai "nesidalina" brolis :) Todėl pasižadu iš visų jėgų stengtis auklėti vaikus taip, kad jie taptų tikrais draugais. Nes jei nesistengsiu, gali ir netapti. Žinau ir kitą tikrą, nesugalvotą ir nepagražintą istoriją. Istoriją apie dvi seseris, kurios vaikystėje mamos buvo auklėjamos labai skirtingai - viena akivaizdžiai buvo labiau mylima nei kita. Tačiau nepaisant to, vyresnėlė nemylimoji pasirinko ne keikti savo dalią ir pykti ar pavydėti seseriai, o mylėti ją nepaisant nieko. Ir tai jai išėjo tik į gera. Šiandien jos susiskambina kiekvieną dieną, bent kartą į savaitę važiuoja kartu pietauti, dalinasi visais džiaugsmais ir rūpesčiais ir nuo to, manau, abiems tik geriau. Taip gerai sutarti linkiu visiems broliams ir seserims, o tuo pačiu ir savo vaikams.

Vaizdas pro mano langą

Vėlinės

Kapų lankymo diena. Kol nepažinojau savo vyro, nepažinojau ir Karmėlavos kapinių. Nežinojau, kad, norint uždegti žvakelę ant artimojo kapo Vėlinių dieną, tenka kantriai atstovėti ilgoje automobilių eilėje. Dabar jau žinau ir kartu su tuo žinojimu tapau kur kas tikresne miestiete, ar tiksliau, kauniete. Juk turbūt negali jaustis šimtaprocentine kauniete, jei visi Karmėlavos kapinių kapai - svetimi. Taip ir šiemet kantriai atstovėjom ilgoje eilėje, ramiai, tyliai, per visą kelionę turėdami pakankamai laiko pagalvoti. Pagalvoti ir apie tai kur ir kodėl važiuojame. O mano senelių kapų taip ir neaplankėme, nors ir buvau susiruošus.

Pirmas sniegas

Šiandien, 2012 metų spalio 28 dieną, iškrito pirmas šių metų sniegas. Oi ne, ne, ne pirmas šių metų, o pirmas šios žiemos sniegas (ar pirmas rudens?). Štai kaip lengva susipainioti :) Vaikai, be abejo, labai apsidžiaugė. "Aš taip laukiau žiemos, ir pagaliau sulaukiau" džiūgavo dukrytė. Ji net nėjo kartu "balsuoti", o verčiau nieko nelaukus greitai greitutėliai puolė lipdyti sniego senį. Ir net spėjo nulipdyti kol tėvai uoliai vykdė valstybinę pareigą, tačiau aš nebuvau tokia greita ir nespėjau nufotografuoti. Taigi, šiandien ta diena, kai tie, kurie laukė žiemos, pagaliau jos sulaukė, o tie, kurie laukė naujos valdžios - irgi. Net gi tie, kurie tingėdavo keltis rytais, nuo šiandien galės keltis visa valanda vėliau. O tie, kurie patyliukais troško naujo televizoriaus, bet vis nedrįsdavo savo dar visai gerą, veikiantį, ne per seniausiai pirktą "draugą" pakeisti kitu, naujos kartos televizoriumi, nes gi tai labai neracionalu, akivaizdžiai mėtomi pinigai ir šiaip kaip gali dejuoti, kad Lietuvoje blogai, jei štai be jokio reikalo perki naują TV, gavo puikų pasiteisinimą - šiandien paskutinė analoginės televizijos Lietuvoje diena. Kažkaip labai norisi, taigi užbaigsiu šį savo "įrašą" citata iš mano draugės "skype" pranešimo: "o kas toliau?".

Pirmas sniegas

Gimtadienių šventės

Ir kaip gi nešvęsti gimtadienio? Šiais laikais tokia proga šventės privalomos net kelios - gimtadienio šventė su giminėmis, gimtadienio šventė su draugais ir gimtadienio šventė su bendradarbiais. Drįsčiau spėti, kad šios dauguma gimtadienininkų lengva ranka atsisakytų. Bet gi privaloma. Ir taip gimtadienio diena tampa viena iš pačių nelaukiamiausių dienų darbe. Užjaučiu bendradarbes, tempiančias kalnus vaišių, negana to, kad reikia pasirūpinti pačiomis vaišėmis, tenka rūpintis  ir kaip jas atsigabenti, nes juk pavaišinti tenka visą armiją. Na, gal kiek hiperbolizavau :) Nepamirškime ir finansinės šio reikalo pusės - bet kokia dovana tikrai neatpirks vaišių stalui skirtų išlaidų. Mano manymu, pati absurdiškiausia situacija - grupiniai gimtadienininkų sveikinimai.   Tikrai turėtų būti keista pačiam būti pakviestam į savo gimtadienio šventę, kurią dar ir pats turi suorganizuoti, ir kuri vyksta praėjus geram mėnesiui po tikrosios gimtadienio datos. Nesuprantu, tikrai nesupratu tokių dalykų. Kam reikia to farso? Tik ne pačiam gimtadieninkui - niekas nemėgsta papildomo neapmokamo darbo. Jei pati vadovaučiau įmonei, savo darbuotojus sveikinčiau tikrąją jų gimimo dieną, pasveikinčiau žodžiu, paspausčiau ranką ir padovanočiau tortą bei vyno (nes be to neapsieisi), arba prašyčiau administratorės ar personalo vadovės suruošti mini šventę, sukviesti visus darbuotojus ir gimtadieninką, kad visas kolektyvas galėtų jį pasveikinti. Administratorei tai darbas, bet jai už tai mokami pinigai, o štai darbuotojai savo gimimo dienos lauktų be nerimo. Linkiu visiems (ir sau) supratingų vadovų!

Kietas Rytis

Laimingąjį penktadienį vaikai gauna teisę išsirinkti iš parduotuvės lentynos ką tik nori (skanaus). Populiariausia - saldainių lentyna. Mažiui išsirinkus ne tai, ko pageidaučiau, vis nukalbu "ne, tik ne tai, šitie kieti, nevalgysi". Pagaliau suderinam ir laimingi vaikai lekia prie kasų. Vakare žaidžiam ir aš juokais sakau mažiui "am am aš tave suvalgysiu". Mažius atkerta "nevalgyk manęs, aš kietas" :))

Rudenėlio šventė

Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais, daržely buvo organizuota rudenėlio šventė, kurios metu, be kita ko, buvo ir mamyčių darbelių paroda. Labai gaila, kad man neteko pamatyti "laimėtojų", o mūsų su Akvile darbelis štai toks:


"Kirminukas"

 Vėliau Akvilė sumanė pridėti dar vieną kirminuką.

IX fortas

Mūsų išvyka į IX fortą, tiesa buvo šaltoka, brr...

Vyrai ir moterys

Gamykloje, kurioje dirbu, priėmė į darbą naują žmogų. Vyriškį, kaip dažniausiai ir būna :) Prasidėjo kasdieniški, su įdarbinimo dokumentacija susiję reikalai. "Ne, sodros pažymėjimo neatsinešiau, numerio nežinau, kad nežinau kur tas pažymėjimas yra, tuoj paskambinsiu žmonai, paklausiu." Skambutis žmonai sutvarkyt reikalą padeda. "Reiktų atsidaryti sąskaitą banke? O koks čia bankas, kur jis yra, tokio nesu girdėjęs. Sakot Savanoriuose? Ne, nežinau kur, tuoj paskambinsiu žmonai, duosiu pašnekėt." Žmonai išaiškinti reikalą telefonu pavyko nesunkiai. Ir kiti kausimai tądien buvo sprendžiami panašiu būdu. Jau ne pirmą kartą tenka stebėti tokią situaciją, todėl ir vėl į galvą grįžo mintis - ir ką tie vyrai be moterų darytų, kaip išgyventų, kaip jiems būtų sunku, jei net paprasčiausių dalykų nesugeba susiorganizuoti. Visai kaip... vaikai. Neabejoju, net gi tikrai žinau, kad tokie neorganizuoti vyrai yra toli gražu ne visi. Tačiau tokių vyrų-vaikų teko matyti ne vieną, o štai neorganizuotos moters - nei vienos. Net gi priešingai. Dažnai nesuprantu, kaip moterys tiek daug žino, tiek daug įvairiausių dalykų sugeba, ir kaip visur suspėja. Kartą iš vienos moters teko girdėti mintį, kad ji, laukdama rimtų tyrimų rezutatų gydymo įstaigoje, bijojusi ir nerimavusi ne dėl to, kad teks daug iškentėti ir mirti, o dėl to, kaip išgyvens jos šeima, kas pasirūpins vaikais, vyru, jei ji rimtai susirgs. Kažin, ką galvoja tokiu atveju vyrai?

Kalniečių parke

Šią savaitę aplankėm Kalniečių parką. Kadangi oras buvo geras, parkas buvo pilnas žmonių.

Šokiai

Vakar mano dukrytė pradėjo lankyti šokio teatrą - ir pats pirmas užsiėmimas jai labai patiko! Labai džiaugiuosi dėl to. Vadovė man taip pat paliko gerą įspūdį. Viskas taip gerai :)

Naujas sezonas

Visi žinome, kada prasideda nauji metai. Sausio pirmąją. Bet net ir tokiu atrodytų nenuginčijamu teiginiu galima suabejoti. Aš, pavyzdžiui, manyčiau, kad jie prasideda rugsėjo pirmąją. Tai riba, ties kuria visi baigia gyventi atostogų nuotaikomis ir susirūpina kitais reikalais - puola pirkti baldų, televizorių, buitinės technikos :) ir net pasižada ką nors keisti savo gyvenime - ieškoti naujo darbo ar laikytis dietos. O vaikai jaučiasi visais metais vyresni, nes juk eina jau į kitą klasę, prasidėjus šiems naujiems (mokslo) metams jau turi būti nuspręsta kokie būreliai bus lankomi ir kuria krytimi vaikai bus lavinami šįmet. Net kai neturėjau vaikų jaučiau, kad kartu su rudens pradžia baigiasi linksmybės ir prasideda rimti darbai. Taigi ko ne nauji metai - na gerai - naujas sezonas.

Paskatos

Paprastai "blogeriais" tampa meniškos sielos žmonės - ir čia dalinasi savo patyrimais, kurie pačiais įvairiausiais būdais susiję su saviraiška - tai rankdarbiai, kulinariniai atradimai, kelionių džiaugsmai. Nieko tokio mano gyvenime nėra. Tačiau retkarčiais ir aš jaučiu kaip būtų šaunu ką nors sukurti, ką nors gražaus ir stilingo, pagirtino ir verto... vis gi esu gimus po žuvų ženklu :) Taigi šis dienoraštis ir bus tas kūrinys. Dienoraštį jau esu rašius vaikystėje. Žinau, kad tai lengva ir numalšina kūrybinį troškulį. Šiek tiek. Ir kai jis ne per didžiausias :)