Dienoraštis: Apie adventą ir kita

Senokai berašiau, bet ne todėl kad neturėčiau apie ką. Tiesiog neprisėdau, o dabar jau daug minčių ir įspūdžių paleidau... Taigi apie adventą, kuris turėtų būti susikaupimo ir laukimo, gerų darbų, atjautos metas. Maniškis ne toks - vietoj pasninko kasdieniai saldumynai - negaliu atsispirti, kuomet vaišina. O vaišina darbe - klientų lankymo metas. Bendrai paėmus verslas ir katalikų tikėjimas neina koja kojon, netgi priešingai - trukdo vienas kitam. Verslu ir pinigais pateisinama daugelis laužomų katalikų tikėjimo dogmų, kartais net atrodo jog galima tik rinktis - arba verslas arba tikėjimo normų paisymas. Bet aš ne apie tai. Ir šiais metais buvo rengiama kalėdinių puokščių paroda daržely, aš irgi padariau puokštę ir net nufotografavau kaip ir priklauso :) Nemanau, kad ji labai pavyko, nes du man patys artimiausi ir akivaizdžiai tiesmukai atviri žmonės įvertino kaip "kažkokia labai jau paprasta". Suprask, nieko gero. Nesiginu - nemeniškas aš žmogus, o ir sulipdžiau ją skubėdama, vėlai vakare ir be Akvilės pagalbos, nors ši ir norėjo padėti, bet miegas vaikams taip pat svarbu. Ir netinka čia taisyklė - "išsimiegosi, kai numirsi", nes jei vaikas nepamiegos, tai gali ir neužaugt. Kai Ryčiui nukrito cukriaus kiekis kraujyje iki tiek, kad teko lėkti į ligoninę supratau tai aiškiai. Vaikais reikia rūpintis, ir juos prižiūrėti. Gal ir vėlokai tai supratau, bet vis geriau vėliau nei niekada, nors... išart prisiminiau, kad patirtis, tai daug išsamių ir labai svarbių žinių apie tai, kaip elgtis situacijoje, kuri niekada daugiau nepasikartos. :) Bet ir vėl aš ne apie tai. O apie ką gi dar - tiesa dar norėjau parašyti apie televiziją. Akvilė su manimi (taip tiksliau) dalyvavo metų pasirodyme - TV3 išsipildymo akcijoje. Tikrai daug įspūdžių. Labai patiko koncertas - turbūt gyvenime dar tokiame nedalyvavau, viskas atrodė kur kas geriau nei per TV. Aišku, buvo visokiausių niuansų, bet pirmam kartui įspūdis didžiulis ir geras. Vieną kart gyvenime tikrai verta pamatyti kaip vyksta filmavimas. Dar turėčiau parašyti apie žmones, kurie gimė tokiu laiku, kad niekada gyvenime jiems nepavyks normaliai atšvęsti gimtadienio :) Bet juk nerašysiu, nes jau nebėra ūpo. Šis mano įrašas - lyg antračių kratinys, turbūt taip panašiai viską supasakoji draugui, kurio seniai nematei. Arba daug ko nepapasakoji, nes jau įspūdžiai būna išblėsę. Taigi, su draugais reikia susitikti dažnai, arba dažnai prisėsti prie dienoraščio. Gal tuomet pavyktų įrašyti ką nors rišlesnio.