2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

Veisiejai

Šį savaitgalį aplankėme dar vieną Lietuvos miestelį - Veisiejus. Ir tik dar kartą galiu patvirtinti, kad Lietuvoje yra ko pažiūrėti. Visad geru žodžiu miniu Anykščius - pro juos pralekiame gana dažnai, tikrai labai gražus miestelis, o ir keliautojams-pramogų ieškotojams galintis pasiūlyti tiek pramogų, tiek ir kultūrinių-istorinių užsiėmimų.Tai ir vasaros rogučių trasa, ir arklio muziejus, ir piliakalnis, ir "siaurukas", ir paplūdimys, ir laipiojimo po medžius trasa, ir angelų muziejus, ir J.Biliūno "laimės žiburys" ir dar galėčiau privardinti kalną smulkesnių "vietelių". Per dieną visko ir neapžiūrėtum! Ne per seniausiai sutarę su Mindaugu buvom nulėkę į Trakus (o tuo pačiu ir į kukurūzų lauką-labirintą, kuriame labai patiko) - na jau čia visiem aišku, kad yra kuo šiame miestely pasigrožėti. O štai Veisiejus retas kuris žino. Ir vis gi šis miestelis nėra prastesnis už mano anksčiau paminėtus. Vien tik ko vertas grojantis ir daugybe spalvų šviečiantis  fontanas! Net Kaune tokio nėra. O ir be jo čia daugybė lankytinų vietų (na gal vis gi vietelių) ir pats miestelis gražiai sutvarkytas lyg būtų kurortas. Vis gi mūsų vizitas buvo tik prabėgom - teko skubėti, nes planuose buvo ir susitikimas su mano pussesere. Ji gyvena netoli Veisiejų, o jos namai patys tarsi lankytina vieta. Tik ne vieša. Be galo gražiai prižiūrėta etnografinė sodyba, išplėsta ir pritaikyta rengti dailininkų ir kitokių menininkų plenerus, kurie ten ir vyko nemažai metų. Turbūt tokia jau tradicija, kad patys dailininkai greičiausiai kaip padėką palikdavo po vieną savo darbą. Todėl visa didelė sodyba - tarsi dailinkų darbų paroda. Visos sienos pilnos jų darbų. Man pavyko atpažinti tik Sigutės Ach ir Modesto Malinausko darbus (labai gražūs), o sodybos savininkas nesustodamas pasakojo ir minėjo vardus garsių ir plačiai žinomų dailininkų, kurie, deja, man buvo nežinomi. Tačiau sodyba mane labai sužavėjo, o štai vaikams ypač patiko maži dar neseniai katės atvesti kačiukai ir visai žmogaus rankų nebijantis  laisvai sodyboje gyvenantis triušis. O taip pat ir "dalmantinai"! Čia sodybos savininkas mus taip prigavo. Pakvietė "eime apžiūrėti mūsų dalmantinų". Mintys piešė plėmuotų perkarusių nulėpausių šunų vaizdą, o pašaukus dalmantinus net pasišokinėdamos smagiai atlėkė plėmuotos kiaulaitės. Vaikai žiūrėjo išsižioję. "šitie dalmantinai labai panašūs į kiaules" pasakė tada mano mažius. Ir tai tapo sparnuota vakaro fraze. Kažkaip visus labai pralinksmino. 





2014 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis

Rudens grybai

Šį savaitgalį buvom kaime ir ėjom grybauti. Žinojom, kad grybų bus. Jų yra visoje Lietuvoje. Ir jų buvo. Surinkom 130 baravykų tryse. Iš ties grybų savaitgalis. Patiko! Ir oras buvo geras +20C.


2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Rudens pradžia (darželis)

Ratas apsisuko, štai ir vėl ruduo. Dukrytė šiemet jau keliauja į priešmokyklinę grupę. Iš pradžių lyg ir nerimavo, kaip čia bus kai reiks "daug dirbti", tačiau dabar jau viskas atrodo kitaip ir viskas gerai. Senąją grupę paliko neatsisukdama, ir net kai kalbino senoji auklėtoja, kuri dukrytę auklėjo trejus metus, nepanoro ilgiau stabtelėti. Šiandien pleputė buvo kaip niekad - atėjus pasiimti kaip visad sunkiai ištempiau namo, tačiau išgirdau apie viską: ir su kuo sėdėjo prie stalo, ir kokius žaidimus žaidė lauke ir su kuriais vaikais, ir kiek kartų buvo lauke, ir kad buvo užduotys dviem vaikų grupėm atskirai, ir kad miegojo ir kur miegojo, tarp kokių vaikų, ir ką valgė pusryčiams, pietums ir vakarienei - kas buvo patiekta ir iš to ką valgė ji pati. Pati tikroji ataskaita, kurios visad taip norėjau :) Ir netgi apie jausmus, kad buvo gėda, kai netyčia išvertė žaislus. Labai džiaugiuosi. Jei visad taip pasakos, aš galėsiu jai padėti.
O mažiukas gal nebuvo toks laimingas kaip sesutė, tačiau vis tiek namo ėjo nenoriai. "Eik pirma sesės pasiimti, aš dar pažaisiu" pareiškė man atėjus.
Rugsėjo pirma
 

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Vasaros pabaiga

Štai ir kalendorinė vasara jau į pabaigą. O rudeniškas oras pakeitė vasarišką jau antroje rugpjūčio pusėje. Dar vis šilta - +20C, tačiau vos ne kasdien pila lietus. Šiltas grybų lietus. Lietus, po kurio daugelis žmonių facebook'o paskyras ir telefonus pasipildo tiesiog iš koto verčiančiais vaizdais. Net sunku atsikvėpti juos žiūrint - tokie baravykai! Nuostabu, ir taip norisi lėkti. Į mišką. Šiandien su bendradarbe prakeikėm darbą visiškai, jei ne jis jau nuo pat ryto būtume miške. Iš kart po to, kai sužinojom kuriam reikia būti. Nuostabu, kokia tai aistra! Ir aš visiškai suprantu tuos visai man nepažįstamus žmones, kurie įkelia į savo paskyrą video vaizdelius, kuriuose juokiasi ir džiaugiasi iš visos širdies, o šalia aiški to džiaugsmo priežastis. Tikrai yra kuo pasigirti.
Tokią rudenišką vasarą į miestą grįžo mano vaikai. Manoji mergaitė visai jau panelė, pirmą mūsų dieną mieste niekaip nepalioviau tuo stebėtis. O sūnelis irgi jau visas dičkis, vos bepakeliu. Ir kodėlčiukas visiškas. Mažoji panelė irgi klausinėja. Stengiuosi visad atsakyti kantriai. Kad ir kur būtų, vaikai mokosi. Todėl maniškiai jau nuo mažens pasmerkti būti bent jau šiek tiek gamtininkais ir kaimiečiais. Pažįsta daug vabalų rūšių. Kartais stebina ir mane žiniomis apie gamtą. Štai sūnelis kalbina slieką " bėk bėk toliau, kad kurmis tavęs nepagautų". Net susimąsčiau. Iš kur tai. Jei paklaustume daržely vaikų, kuo maitinasi kurmiai, ar visi žinotų atsakymą? Ar daug darželio vaikų matė kaip kombainai pjauna javus? O beje, šitai ir man pačiai visad būna įdomu. Tiesiog kiekvienąkart toks įspūdis, kaip greitai tai atliekama, ypač jei pagalvoji, kiek darbo būtų jei nebūtų tokios technikos. Žinau, kad gyvenime tokie dalykai daugeliui miestiečių visai nesvarbu ir neįdomu. Taigi, jei taip ir toliau, kažin ar ir mano vaikai bus tikri miestiečiai.
Vaikai mieste
 

2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Vasara mieste, kaime ir Nidoje

prie jūros
Kaime su močiute skinam agrastus. "Kodėl agrastai su spygliukais?" klausia mažiukas. "Kad apsigintų" aiškina močiutė. "Agrastai kovoja su žmonėmis" sako mažiukas ir priduria: "agrastai visada pralaimi". :)
Vasara mieste
Ši vasara nuo liepos mėnesio labai karšta. Karštas laikas pasitaikė ir mums būnant prie jūros. Nei vienas iš vaikų nebijojo jūros vandens, ir taškėsi kiekvieną dieną. Pasitaikė pora banguotos jūros dienų. Mums smagu, o štai vaikus teko akylai stebėti. Jūra pavojinga. Dukrytė plaukia su pripučiamais ratukais ant rankų. Kažkada jūroj pabandė be. Ir - niurkt. Be pagalbos viskas kitaip. Nidoj važinėjomės ir su dviračiais. Dukrytė su savu kuo puikiausiai užmina į trečio įvažiavimo kalną. Taip pat kartą važiavom ir iki Preilos, tada iki Preilos paplūdimio ir atgal. Dukrytė įveikė ir šį atstumą. Kelionės pabaigai šįkart aplankėm ne jūros muziejų, bet delfinariumą. Nusivyliau, verčiau jau būtume nuėję į muziejų, nors ir matėm delfinę su nė mėnesio neturinčiu delfinuku. Nidoj buvom susitikę ir su seneliais, kurie buvo atvažiavę prie jūros porai dienų. Atsisveikinau su tėčiu - iš čia jis išvažiavo į Mažeikius iš kur į Rygą iš kur į Stambulą iš kur į Dušambė - į kalnus. Kažkodėl baugu - nenorėjau, kad jis važiuotų į šią kelionę. Kažin kaip jam sekasi. 
Nidoj pietaudavom mūsų iš anksčiau pamėgtam bare prie jūros. Visad jo privalumas būdavo daugybė įvairių medinių sūpynių, kurios užimdavo mano didžiają nenuoramą. Ir staiga šiais metais baras prarado savo privalumą - nors sūpynės ir liko ten  kur stovėjusios, tačiau nenuoramai neberūpėjo. O mažiukas ir šiaip kuo puikiausiai pasėdi su mumis. Taigi, galėjome rinktis kokį tik nori barą. 
Būnant Nidoje dičkei iškrito trečias dantis. Buvau teisi - nuo paskutinio ne tokio sėkmingo karto nebeleidžia prie dantų net prisiliesti. 
Vasara mieste




2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Nida 2014

Džiaugiuosi kuomet ateina laikas važiuoti į Nidą. Tas laikas kaip tik dabar. Tiesa, šįmet pasitaikė itin karšta vasara. Į Nidą atvažiavom iš vakaro. Apsigyvenom puikiame vieno miegamojo butuke - palėpeje. Čia, Nidoje, tokių palėpių daug. Iš išorės namai atrodo gražūs, raudonuose čerpių stoguose matyti stoglangiai, kurie išduoda tokius "butukus". Nidoje daug žmonių, nemažai iš jų užsieniečiai kalbantys rusiškai ar vokiškai. Septyniasdešimties litų mokestis atbaido tuos, kurie mieliau už šiuos pinigus ką nors išgertų, todėl miestelyje ramu, ir labai gražu - pilna gėlių, kurios žydi nepaisant karščio.
Nidos gėlynai

2014 m. birželio 9 d., pirmadienis

Savaitgalis gamtoje ir kiti nutikimai

Vasarą labiausiai norisi būti lauke. O ir šventės rengiamos lauke. Vienoje tokioje Pakruojyje ir mes sudalyvavom, vaikai koncertavo su Rite Bite. Renginys vadinosi "Vasaros šėlsmas" ir jame dalyvavo daug vaikų pop chorų bei kitokių panašių elementų. Šįsyk scena buvo kaip reikiant, t,y, aukšta ir su daugybe mikrofonų stovuose priekyje. Mažai kam jų reikėjo, vis gi kai kam prireikė. Deja, ir Ryčiui pasirodė, kad mikrofonas skirtas jam. Taigi, labiausiai iš jo visi ir prisijuokė, nes tuojau pat susireguliavo pagal aukštį, t.y. nuleido žemyn, bei jau nebekoncertavo taip kaip reikia, o vis stengėsi sudainuoti į mikrofoną. Buvo tikrai gana komiška. Užtat Rytis buvo visai patenkintas. O Akvilė viską gražiai ir kaip reikiant atliko, kaip visad labai susikaupusi ir rimta mina. O vėliau kaip visad nors persiplėšk - vienas nori likti ir šokti, kitas - tik namo. Ir abu labai nori. Vėliau ramiai pasibuvom kaime. Tikrai labai ramiai tiesiog pabuvom. Čia trūksta kokios nors nuotraukos, reiks paieškot.
O šiaip jau gyvenam, gerai, na žinoma, todėl kad vasara. Kuomet reikia tvrakytis, mano geriausias pagalbininkas yra mažiukas. Jei jau jam ūpas, tai susitvarkys kaip reikiant. Iš sesės nėra naudos, nes net ir jai sutinkant dalyvauti ir tvarkytis, vis tiek reikia pasakinėti - šitą padėk ten, ar nematai, dar tas liko ir pan., todėl jau paprasčiau ir greičiau pačiai viską surinkti ir sudėti taip kaip reikia. O štai mažiukas (kai tik turi ūpo), pats nusprendžia kur ką padėti, ir paprastai teisingai viską prisimena. Be to, jis jei jau užsiėmė, tai nepaliks kokio daikto voliotis, o viską apžiūrės ir surinks viską iki paskutinio daiktelio. Žodžiu, tik delegavai užduotį - prašau susitvarkyti - ir jau ramiai gali eiti veikti ką nors kita. Be jokių klausimų ar trukdymų darbas bus padarytas. Labai gerai ir patogu. Gaila tik, kad to ūpo būna retai. Nes kai nėra ūpo, tai, deja, atsakymas būna, jog "nenoriu" ir tada labai sunku perkalbėti. Vis labiau suprantu, kad aš tiesiog neturiu kantrybės. Neturiu ir tiek. Labai norėčiau turėti, deja. Kartais nebeturiu kantrybės net atsakyti į klausimus. Kad ir į tokį " kaip kraujas laiko dantį?" "Ką?" Kažkaip sunku suprasti ir reikia kantrybės išsiaiškinti kas prie ko. Arba "kodėl jie užmušė tą žmogų?" Na taip, visų pirma niekas nieko neužmušė, o kraujas todėl, kad na, tiksliai nežinau. Kodėl tie žmonės guli patvoriuose, na girti. O kodėl geria? Sunku man, o kantrybės nėr. Sunku atsakyti į visus klausimus,  nes prieš atsakant jau reikia pagalvoti, o galvoti sunku, nes... ai, nežinau. Šiandien tėtis išlupo antr ą dukrytės dantį. Ir oi kaip pasipylė kraujas. Aš išsigandau. O jau seniai nebeturiu teisės išsigąsti. Dabar ji jau nebeleis taip lenvai rauti kito danties. Bloga mama. O iš darželio grįžus ilgai plepėjo apie driežus, gyvates, tarakonus, ir vėžlį, kurį matė. Keista, bet tai paliko įspūdį. Visą savaitgalį laukė tų driežų. O sulaukus tik apie juos ir tekalbėjo. Keistoka.

2014 m. birželio 5 d., ketvirtadienis

Vasara! Ir dantukų fėja

Ir vėl vasara! Ir tai puiku. Atrodo, niekas nepasikeitė, didesniems pokyčiams reikia atostogų, nes butas yra butas ar tai vasara, ar žiema mažai skirtumų. Tačiau vis tiek jų yra. O lauke jų - daug daugiau. Visad gerai, nes vasaros pradžia tarsi pabaiga sezono. Tarsi kažko naujo, geresnio, pradžia. Taigi, vaikai jau atidainavo savo paskutinę šventę darželyje. Ir jau visai prie pabaigos priartėjo visos papildomos darželio pramogos. Šią savaitę - zoologijos sodas, o dar kitą atvažiuos į darželį kažkokie driežai. Reikės dar pasiklausinėti auklėtojos. Savaitgalį atšokom tėčio "mažojo broliuko" vestuves. Ne toks jau ir mažas tas jo broliukas. Įrašėm dainą Bitei Ritei  (Akvilės paliko patį pirmą bandymą, o Ryčio, deja, dainavimas netiko), sudalyvavom pasirodyme. Ir susidūrėm su problema, jog Rytis, pasirodo, visai nenori koncertuoti. O vakar, taigi birželio 4 dieną, iškrito pirmas Akvilės dantukas. Ilgai ji jį klibino, ir pagaliau su tėčio pagalba pavyko. Dukrytė man pareiškė, kad turi ateiti dantukų fėja ir pasiimti dantuką, jei padėsim jį po pagalve. "Arba pelytė", dar pridūrė. Taigi, taigi, neaišku kas ateis pasiimti to dantuko, bet kažkas turėtų ateiti. Ei, jei kam praverstų pirmas pieninis dantukas, atiliepkit:)

2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

Gimtadienis

Štai jau ir praėjo ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas, ilgai planuotas dukrytės gimtadienis. Ir sulig kiekviena tokia diena šioji vis labiau darosi dičkė. Gimtadienio šventė kaip ir paprastai buvo vaikų žaidimų kambary, kažkas pavyko, kažkas nelabai, bet buvo daug siautulio ir šį kartą nemažai valgių :) Gal kiek anksčiau nei dukrytės gimtadienis atėjo į mūsų kraštus ir vasara. Vis galvoju kaip būtų šaunu gimtadienį švęsti lauke, kieme, kažkaip šiuo metu būtent to ir norisi. 
Jau šį pirmadienį dukrytės išleistuvės. Dėl komandiruotės deja neteks jose sudalyvauti, bet kaip keista, kad manoji jau tokia dičkė, išeina į priešmokyklinę grupę. Mano laikais jau eitų ir į pirmą klasę. 
O čia apie mažiuką (laimei dar tokį turiu :)). Kartą iš ryto atbėga abu "mama, tėti, mes radome degtinę". "Ką tokį?". Pasirodo, žiebtuvėlį. Mažiukas įjungdamas "vėjelį" : "tuoj padarysiu skersvėjį".
Paskutiniu metu ypač dukrytei, bet taip pat ir broliui "ant bangos"  Disney kino studijos sukurtas filmukas "Frozen". Aišku, jie žiūri lietuvių kalba. Niekad nebūčiau sužinojus, jei ne dukrytės darželio draugės mama. "Pažiūrėkit" sako ji man. O po kurio laiko ir vėl "būtinai pažiūrėkit". Na, ir pažiūrėjom. Ir taip patiko. Net ir man. Ypač muzika ir dainos. Mano nuomone, miuziklo lygio. Ir dukrytei jis patinka visų pirma dėl dainų ir muzikos. Ir ne jai vienai. Pasirodo nemaži daliai darželio draugių 
taip patinka šis filmukas, kad net nusipirkę knygutes. Ypač keista, kad vaikams patinka tokia muzika. Tiesiog nuostabu.

2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

Draugai ir reikalai

Darželio draugė pakvietė dukrytę į gimtadienį. Žaidimų kambary. Buvo linksma, dukrytė kaip visada lankstė su visais, o mažiukas kaip visada kuo puikiausiai rado ką veikti ir vienas. Prie stalo kalbos kaip kad dažnai paskutiniu metu pasisuko apie bendrus reikalus. Ir apie mokyklas. Neapsisprendžiau dar kur leisiu, iš aplinkos girdžiu daug nuomonių, tačiau dauguma dukrytės grupės draugų tėvų jau apsisprendę. Žiūrėjau kaip vaikai žaidžia ir sunkia širdim supratau kad teks priimti sunkų sprendimą - teks skirtis su šiuo metu geriausia drauge ir su pussesere, ir su dauguma vaikų su kuriais šiuo metu draugauja daržely. Ar vertėtų eiti į mokyklą paskui juos? Aš pati sunkiai randu draugų, visada sunkiai su jais skiriuosi, o dukrytei taip noriu visa ko geriausia. 

Mamyčių diena

Dukrytės piešinys "mama", namų variantas
Taip dukrytė ją vadina. Aš gavau dovanų. Kaip gi kitaip. Matyt, jau tikra mamytė :) O ir pati nupirkau dovanų. Pyragą :) Kaip gi kitaip. Daržely paprastai tokia proga būna rengiami vaikų koncertai, bet mūsiškiame ir šį kartą - ne. Tačiau vaikiškų koncertų dukrytei užteko - ir su RiteBite ir su darželio muzikos mokytoja. Tik spėk vežiot. 


Vaikų dovanėlės motinos dienos proga.
Atsakymas į klausimą kuri kurio - kitoje pakabukų pusėje.

2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Vaikų Velykėlės ir dar šis tas

Kauno miesto savivaldybė šiais metais organizavo "Vaikų Velykėles", renginį vaikams. Nors ir visai į renginio pabaigą, bet sudalyvavom. Ir vaikams labai patiko. Esmė - daug užduotėlių, kurios turėtų priminti ar parodyti vaikams senovės lietuvių liaudies kultūrą per žaidimus. Buvo dalinamos knygelės, kuriose surašytos užduotys, atlikus kurias dedami antspaudukai o surinkus visus anspaudukus jau galima bėgti lėkti atsiimti prizo - molinės švilpynės. Užduotėlės buvo nesunkios, bet vaikams labai patiko - nešioti grūdų maišus, dėlioti lietuviškus raštus, išrinkti tam tikros spalvos kiaušinius ir pernešti su šaukštu - viskas buvo smagu, aišku ir paprasta, išskyrus tik paukščio pynimą iš šiaudų - šitas ir man pasirodė sunkus. Nors ir sunkiai išsiruošėm, bet nepasigailėjau, netgi priešingai. Su Edvinu dar pakalbėjom, kad patys tokiuose renginiuose vaikystėje nedalyvaudavom - tik kažin kodėl, ar kad tokių renginių neorganizuodavo, ar dėl kitų priežasčių.
O vakare apsilankėm Muzikiniame Teatre, spektaklyje "Aida". Labai patiko. Rekomenduoju :)

2014 m. balandžio 20 d., sekmadienis

Su šv. Velykomis

Štai ir atėjo Velykos. Šiais metais jos sutapo su pirmomis dienomis šiais metais, kuomet išėjome į lauką be striukių. Ir be kepurių, pirštinių, šalikų... oi kaip gerai. Vien dėl to norisi šypsotis. Velykinius kiaušinius dažėme pas močiutę, kaip ir kasmet. O štai pačias Velykas šventėme naujoje mūsų parapijos bažnyčioje. Bažnyčioje dar be langų ir be pabaigtų sienų. Nors ir labai keista, bet ir šiais laikais, nors ir labai iš lėto, tačiau kyla naujos bažnyčios. Mūsų parapija - to pavyzdys. 
Vaikai gavo dovanų. Mažiukas - lego, vaikams nuo 5 metų. Aišku, namie reikia atidaryti ir apžiūrėti. Pažiūrėjom. Oi, kiek daug detalių. Ir knygutė, bent 12 lapų instrukcijos kaip ką ir kur dėti, norint sudėti mašiną. Iškart supratau, kad tai ne man. Tiesiog neturiu tam kantrybės. "Tėtis kai grįš" sakau jam. Tik kartu sudėjom žmogeliukus. Šitai lengva. Mažiukas sutiko, ir palikau jį prie stalo, o pati pasiėmiau telefoną. Ir paskambinau tetai. Tiesiog taip sau, pasveikinau su Velykomis. Teta nustebo, tačiau apsidžiaugė skambučiu. Pakalbėjom kurį laiką, o ji man ir sako "ačiū, kad paskambinai, štai jau turbūt ir suaugai". Ir tie žodžiai nuskambėjo man taip, kaip kad būtų frazė iš "dienos, kai baigiasi vaikystė". Nuo pat to laiko, kai man suėjo aštuoniolika, vis būna dienų, kai pagalvoju, kad štai ta diena, kai baigiasi vaikystė. Visai kaip neparašytame Sauliaus Šaltenio apsakyme. Tačiau vėliau vis paaiškėja, kad gi ne, tai nebuvo ta diena. Gal tokios dienos net ir nėra? Vėliau paskambinau kitai tetai. Tėčio seseriai. Ji nenustebo, nes jai vis retkarčiais paskambinu. Turbūt todėl, kad ji gyvena kaime, ir viena. Turbūt todėl, kad vaikystėje ji mane šiek tiek augino. Nors aš to ir nenorėjau. 
Taip bebaigiant man naudoti nemokamas telefoninių pokalbių minutes atėjo ir mažiukas. Tiksliau, atvažiavo su mašinėle. "Parodyk" sakau jam apimta įtarimo. Neveltui visą pusvalandį jis sėdėjo prie stalo ramiai ir visai netrukdė man šnekėtis su kitame pasaulyje gyvenančiomis tetomis. Mašinėlė iš naujai dovanų gauto "lego". Ta pati, kuriai pastatyti reikėjo 12 puslapių instrukcijos. Panašu, kad yra dalykų, kuriuos už mane geriau sugeba net ir keturmetis pyplys. Ne kas, bet aš jau lyg ir pratus.
Beliko tik sulaukti tėčio. Vis dar tikiuosi, kad negrįš jis namo 4 val. ryto, kaip per praeitas Kalėdas.



Šių metų Velykiniai kiaušiniai


2014 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Veiklos pavasarį


Darželis suorganizavo vaikams apsilankymą “saugaus eismo mokyklėlėje”. Bet jau taip ją pavadino dukrytė. Mažiukui kažkodėl nelabai paliko įspūdį. Tik robotas įsiminė. Įdomu, kas tas robotas J. Bet štai, kuomet išsiruošėm su dviračiais, jau kiekviename žingsnyje girdėjome iš dukrytės “pirma pasižiūri į kairę, vėliau į dešinę”, “tėti, reikia vestis dviratį per perėją, o ne važiuoti”. Ypač įspūdį paliko sulankstytas dviratis, ir kažkokia scena, kuomet partrenkiamas su dviračiu neatsargiai važiavęs vaikas. “Taip buvo iš tikrųjų” tikino mane dukrtyė, ir niekaip nepavyko išsiaiškinti kodėl iš tikrųjų. “Ne, tai ne filmas, ne tai ne vaidinimas, tai iš tikrųjų įvyko”. Hm... Gal ir gerai tokia šviečiamoji veikla, nes juk gyvename mieste, čia automobiliai yra padidinta rizika. Iš tikrųjų J

O išvyka su dviračiais nelabai pavyko. Nors taip ir turėjo būti. Tik pasitikrinom ir prisipūtėm padangas, bei dar kartą įsitikinom, kad keturiese išvažiuoti mums dar per anksti. Mažiukas nespėjo ir labai pavargo, nors aš tiesiog sustirau važiuodama kiek galima lėčiau, kad tik jis nebūtų paskutinis. Įtikinom, kad reikalingas kitas dviratis, greitesnis, kad galėtų spėti su mumis, tačiau iki tol dar reikia išmokti juo važiuoti. Pradžia sunki, bet gal per vasarą įveiksim šią užduotį.

Dukrytė paskutiniu metu piešia ir riša knygutes, o mažiukas irgi pradėjo piešti. Dukrytei jau prasidėjo ”jautrumo” periodas, kuomet ji dėl daug ko pergyvena, jaučiasi nedrąsiai. Vis laukia kada pradės kristi dantys. Ir laukia, ir bijo. Nemažai kam iš darželio draugų jau iškrito. ”O aš kada eisiu pas dantukų daktarę?” klausia manęs. O mažiukas tikras berniukas. Net nežinau, kas sudaro tokį įspūdį. Net ir šoka pagal muziką kaip berniukas – linksi galva į taktą J Ir elgiasi berniokiškai. Na, juk taip ir turi būti. TurbūtJ

2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Aštuonioliktas gimtadienis

Greitai, oi greitai bėga laikas. Ne tik greitai, bet ir su pagreičiu. O tai reiškia, kad kuo toliau, tuo greičiau. Štai ir mano krikšto dukrai suėjo aštuoniolika. Nuvažiavom jos pasveikinti. Mano pusseserė išėmė nuotraukų pluoštą. Visos tos sustabdytos akimirkos tik ir įrodo, kaip greitai bėga tas laikas. Net gi dar daugiau - jose gali pamatyti žmones, kurių niekada nesi mačius, o tik girdėjus pasakojimus apie juos. Arba žmones, kurie šiandien atrodo visai kitaip. Labai įdomu. Ir keista. Lygiai taip, kaip matyti mergaitę, sakančią "kikšto mama" ir kartu nematyti. Nes toji mergaitė gyvena tik atminty. O į mane žiūri labai graži mergina. Suaugusi, ambicinga mergina. Ir pats "kaimas" labai pasikeitęs. Aplinka sutvarkyta taip, kaip anksčiau žmonės tikrai netvarkė. Pastatyta pavėsinė, įrengta tinklinio aikštelė.  Vis tas laikas, kuris nestovi vietoje. Dukrytei vis tiek labiausiai patiko gyvuliai. Ir paukščiai. Kiek džiaugsmo radus vištos kiaušinį. Lyg kokia miestietė būtų :)

2014 m. balandžio 5 d., šeštadienis

Vėjaraupiai

Sergam. Tiksliau, serga vaikai. O aš džiaugiuosi, kad esu prasirgus ir galiu ramiai slaugyti visus susirgusius.  Sako, kad vaikai lenvai praserga. Jei jau tai kaip serga maniškiai vadinasi lengvai, tai sunku suvokti kaip turėtų sirgti suaugusieji. Net sunku žiūrėti į mažiuką ligoniuką, kuriam po dviejų sesutės ligos savaičių atėjo eilė. Gerai tik, kad liga iki smulkmenų žinoma ir visiems visiškai aišku ką ir kada daryti. Aišku, kad tai praeis. Ir,  laimei, aišku, kad daugiau nebepasikartos. Taip ir leidžiam su mažiuku šias gražias pavasario dienas. 
O dukrytė išsiruošė pas močiutę. Ir žodis išsiruošė čia labai tinka - pati apsirengė, pati daiktus susidėjo, man beliko tik sušukuoti. Na ir dar šiek tiek padėti :)
O iš mūsų namo, panašu, kad išsikraustė paskutinė dukrytės draugė, jei taip galima pasakyti, Gabrielė. Jau seniai žinojau, kad jie statosi namą, o dabar jau kelis mėnesius nebesutinku nei dukrytės draugės, nei jos mamos. Taigi, iš mūsų vasarinės kiemo kompanijos beliko tik Augustė ir jos mama iš dvylikaaukščio. O ir jų jau visą žiemą nemačiau. Gal todėl ir dukrytė taip noriai lekia svečiuotis pas močiutę. 
O štai dar ir pusseserė greitai kraustysis į namą. Ir viena darželio draugė prieš kelis mėnesius išsikraustė. (Irgi iš buto į namą užmiesty). Tiek daug sutapimų, kad turbūt neturėtų būti nuostabu išgirdus dukrytę klausiant "o kada mes kelsimės į namą užmiesty?" Tarsi tai būtų pats normaliausias dalykas :)

2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Gimtadienis

Mažiukui jau ketveri. Greitai bėga laikas. "Aš keturmetis" sako mano mažiukas. Gimtadienio labai didelio ir prašmatnaus nedarėme, tuo labiau kad ir sesė susirgo vėjaraupiais. Kalendoriuje, kuris pakabintas ant mūsų sienos, perskaičiau kad šiandien pirma pavasario diena, lygiadienis. Taip ir yra. Prieš ketverius metus tikrai žiemą pakeitė pavasaris. Šiais metais pavasaris lyg ir anksčiau atėjo, tačiau galutinai įsitvirtino šiandien. Kokia ypatinga diena :)
O štai čia dukrytės piešiniai pavasario ir paukščių tema. Pirmas jų patalpintas ir į darželio internetinę svetainę.

2014 m. kovo 11 d., antradienis

Kovo 11-oji


Gavau gėlių. Gražių tulpių labai netikėtai gimtadienio proga. Nors ir nesudalyvavom jokiuose kovo 11-os renginiuose, bet aplankėm senelius ir aš vėl pasiklausiau pasakojimų apie tuos laikus. Kaip viskas buvo. Iš tikrųjų.
 

Kovo 8-oji

Koncertas-konkursas Akvilei su Bite Rite. Įvykis visai dienai. Gailiuosi tik, kad ir vėl nesuorganizavau visko tinkamai, ir kuomet durkytei buvo pats šokio įkarštis, teko jau sukti namolio dėl pavargusio ir pikto broliuko.
Prieš koncertą


Visi Zyziai

Užgavėnės

Atėjo laikas vyti žiemą iš kiemo. Vaikai vijo, o mes, suaugėliai, tik blynus kepėm. Mielinius, kaip ir pernai, ir laimei vėl pavyko. Daržely šventė buvo, tačiau mūsų darželis nusprendė nedeginti morės ir vaikai turėjo būti su kaukėm bet ne raganom ir ne velniais. Taigi, ne visai viskas pagal lietuviškas tradicijas, bet tikėkimės tik į gerą. Vietoj morės degino vaikų piešinius, kuriuose jie buvo nupiešę blogus dalykus, kuriais reikia atsikratyti pasitinkant pavasarį. Aš nemačiau, bet auklėtoja pasakojo, kad prisijuokė iš Akvilės piešinio - mano dukrytė lapą padalino į keturias dalis ir papasakojo ką jose nupiešė - "čia aš mušuosi su broliu didžiąjame kambary, čia aš mušuosi su broliu virtuvėje, čia aš mušuosi su broliu miegamąjame"... hm, tikiuosi nupieštų blogų dalykų deginimas tikrai padės jų atsikratyti, kaip ir tikėtasi :)
O čia dar nuotraukų iš Birštono centrinio parko, kur ir vėl buvom savaitgalį.










2014 m. vasario 23 d., sekmadienis

Birštonas

Žaidimų aikštelėje (mažius itin prašė jį nufotografuoti taip)
Savaitgalį suvažinėjom į Birštoną aplankyti senelio. Keista kažkaip, bet toks jau gyvenimas. Tuo pačiu aplankėm ir Birštono centrinį parką. Gražu. Sutvarkyta. Daug žmonių. Žaidimų aikštelės vaikams, žaidimų aikštelės paaugliams, treniruokliai visiems kitiems. Ir ledo sukaustytas Nemunas. Toks Birštono parkas šiandien. 
Birštone prie Nemuno














2014 m. vasario 15 d., šeštadienis

Plepučiai

Močiutė mano vaikus augina. Ji ir ryte į darželį išruošia, ir pasiima, jei tik aš nespėju, ir darželio veiklose sudalyvauja. Gerai man, gerai ir jai. Ir dar gerai, kad visada turiu su kuo apie vaikus pakalbėti. Kam labai įdomu, ir viskas labai svarbu, visai taip, kaip ir man. Ji man ir papasakojo apie plepučius. "Pleputis" sako mažiuko auklėtoja. O juk kai pradėjo lankyti darželį, buvo išreiškus susirūpinimą, kad nekalba. Visai. Visą dieną tyli. Dabar jau viskas pasikeitė. "Rytais mes kalbame pakaitomis" aiškina man močiutė. "Pirma Akvilė pakalba, mes paklausom, vėliau Rytis papasakoja apie ką nori". "Kitaip neįmanoma" priduria. Nė nežinočiau.

Vasario 16-osios šventė

Žiema baigėsi. Buvo ir sniego, ir šaltuko, geras tris savaites. Vasario vidury lietuviai mini gautą nepriklausomybę nuo vokiečių. Daržely ta proga buvo surengta šventė. Močiutė pasakojo, kad šventė buvo labai graži. "Jei taip nuo mažens mokinsime vaikus, tai išaugs patriotai" džiaugėsi ji. Tikrai, keista, bet į šią šventę, pasirodo, buvo pažiūrėta rimtai ir pasiruošta kaip reikiant. Dukrytė, aišku, dalyvavo programoje, aprengta tautiniais rūbais. Dabar ji - viena iš pagrindinių darželio muzikos mokytojos programų dalyvių. Tačiau šioje šventėje pasižymėti teko ir mažąjam mūsų broliukui. "Spėk" sako man močiutė "kas iš Ryčio grupės nešė ir kabino ąžuolo lapą?". Pasirodo, kiekviena grupė kabino ant piešto ąžuolo pieštus lapus. Taigi, Rytis. Gal ne taip ir blogai būti grupėje vyriausiu? Be to, labai džiaugiuosi, kad mažiukas auklėtojoms patinka. Šaunuolis, garsiai ir tvarkingai sudainavo visas daineles. O dukrytė dar ir šoko tautinius šokius poromis. Močiutė padarė nuotraukų, bet išvažiavo atostogauti jų man taip ir neparodžius.

2014 m. sausio 11 d., šeštadienis

Augam!

Kalendorinė žiema jau ritasi į antrą pusę. O sniego nėra. Bet jau dairomės į orų prognozes ir jau laukiam. 
Vaikai neserga, todėl lanko darželį. Dukrytė dalyvavo Kauno darželių kalėdinių giesmių šventėje. Ačiū Linutei (muzikos mokytojai). Ir jau sulig tuo ir trijų Karalių švente Kalėdinis laikotarpis baigėsi. 
Daržely penktadieniais žaislų diena. Nors kai kurie vaikai vis dar sugeba atsinešti žaislų ir vidury savaitės ( o kiek apie tai per susirinkimus ir ne tik jau buvo kalbėta, bet net ir paskutiniais metais to niekaip neišvengiam), bet maniškiai jau priprato - žaislai į darželį - tik penktadieniais. Prieš šį penktadienį dukrytė pareiškė, kad nešis instrumentus - gitarą, dūdelę ir armonikėlę. Nes jie susitarė, kad darys koncertą. Ir niekaip net močiutei nepavyko jos perkalbėti. Ir pasirodo tikrai - penktadienį daugiau nei pusė vaikų atsinešė muzikos instrumentus. Ir tikrai surengė koncertą. Be to, dalinosi instrumentais, ir kiekvienas galėjo pagroti draugo instrumentu. Įdomiausia ir keisčiausia yra tai, kad auklėtojos to neorganizavo, o ir nelabai žinojo, taigi koncertą tiesiog joms teko iškęsti. Kaip taip sugebėjo susiorganizuoti patys vaikai - stebiuosi ir aš, ir pačios auklėtojos. Kalbant bendrai, dukrytės grupės auklėtojos šiais metais turi savų asmeninių bėdų ir vaikams nieko neorganizuoja, tik tai kas būtinų būtiniausiai privaloma. Su prieš tai buvusia "laida" dirbo kur kas stipriau. Taigi, niekad negali žinoti kas kaip bus. 
Ryčiu jo auklėtojos visad labai patenkintos. Sulaukiu pagyrų, kad protingas, štai jis tik vienas iš visos grupės žinojo ir pasakė, kad paukščiukai išsirita iš kiaušinių. (Kaip galima to nežinoti? Bet garantuotai ir aš to vaikams nepasakojau...). Nenuostabu kad jis taip patinka auklėtojoms - juk ramus, labai mėgsta sėdėti ir ką nors konstruoti, dėlioti. Be to, vyriausias. Tai ir vargo mažiau. Visad tvarkingas ir paklusnus. O ko daugiau auklėtojoms bereikia :)
Paskutiniu metu dukrytė "pasinešė į maisto gaminimą". Cha, ir ką ji gali gaminti, kai mama niekad nemėgo, nemėgsta, ir jau akivaizdu kad nebemėgs nieko, kas bent kiek panašu į maisto gaminimą. Akivaizdu, kad ne sausainius kepa :). Tai ką gi ji daro - pvz. šiandien agurkų salotas. Iš tikrųjų visad leidžiu, nes užsiima ilgam (greit nepagaminsi) ir naudos yra :) Atrodo - agurkų salotos - taip paprasta, o kai gamina dukrytė visas procesas išsitęsia į daug sudėtingų veiksmų. Agurkus reikia nulupti (įdomu, bet ilgai trunka ir sunku), agurkus reikia supjaustyti kubeliais (irgi ilgai trunka, be to atsakinga ir pavojinga), reikia atsinešti grietinės ir reikia jos įdėti į dubenį bei sumaišyti. Tikrai, prie agurkų salotų gaminimo recepto reikia bent trijų sudėtingumą nusakančių žvaigždučių :)
O čia prisiminimai iš kalėdinio Ritės Bitės koncerto:
Rodoma: 2013-12-26 13.25.17.jpg

2014 m. sausio 3 d., penktadienis

Kalėdinis laikotarpis ir kitos šventės

Šiais metais susitikom su daugeliu artimųjų. Tėvai, broliai, tetos, dėdės, pusseserės ir pusbroliai. Vienu žodžiu - giminės. Džiaugiuosi, kad visi susitikom, nors ir ne visi sveiki. Tėtis sulaužyta koja, mama po operacijos - bet štai Kalėdos atėjo ir viskas po truputį gerėja. Mano giminės kalędiniam susitikimui suderino ekskursiją po Kauną. Tą dienelę Kaune apsilankė ir mano vienintelė pusseserė iš mamos pusės. 
Daugybėje kalėdinių "eglučių" teko sudalyvauti ir vaikams. Per darželio šventę dukrytė buvo ledo gėlė, mažiukas - nykštukas. Nuotraukų vis dar ketinu gauti :) Dalyvavom ir "eglutėje" su Rite Bite, bei kalėdiniame koncerte Kauno sporto halėje kur susitikom ir su Goda, kuri taip pat dalyvavo kaip "artistė". 
O štai šiandien iš darželio parnešė raštelį "gerb.tėveliai, š.m. sausio 8 dieną dalyvausime Kauno m.vaikų Kalėdinių giesmių festivalyje, kuris vyks Kauno Arkikatedroje bazilikoje." Toliau kainuoja tiek, apranga tokia, pasirašo muzikos mokytoja Lina. Taigi Akvilė ir vėl važiuos. Dabar jau dukrytė kur kas daugiau plepa, taigi išplepėjo ir kad kartu važiuos dar Miglė bei Adrija. Miglė jau antri metai dainuoja papildomai, dainuoja tikrai gerai. Mano asmenine nuomone geriausiai iš visos grupės. Papildomi 'mokslai' davė naudos ir sceninei laikysenai. Adrija  - pati drąsiausia. Ji niekad nebijo ko nors pasakyti ar padaryti. Ir dainuoja iš "širdies" - garsiausiai iš visų. Prie viso to dar ir šypsosi - juk linksma. Turbūt šitai paveldėjo iš savo tėčio - jis grupės tėvų pagrindinis oratorius ir šiaip niekad žodžio kišenėj neieško. Kodėl muzikos mokytoja tokiai atsakingai užduočiai pasirinko šias dvi - gana aišku. O štai kodėl pasirinko ir Akvilę - man mįslė.
Jau turiu bėgt. Dar parašysiu ;)