Šį savaitgalį aplankėme dar vieną Lietuvos miestelį - Veisiejus. Ir tik dar kartą galiu patvirtinti, kad Lietuvoje yra ko pažiūrėti. Visad geru žodžiu miniu Anykščius - pro juos pralekiame gana dažnai, tikrai labai gražus miestelis, o ir keliautojams-pramogų ieškotojams galintis pasiūlyti tiek pramogų, tiek ir kultūrinių-istorinių užsiėmimų.Tai ir vasaros rogučių trasa, ir arklio muziejus, ir piliakalnis, ir "siaurukas", ir paplūdimys, ir laipiojimo po medžius trasa, ir angelų muziejus, ir J.Biliūno "laimės žiburys" ir dar galėčiau privardinti kalną smulkesnių "vietelių". Per dieną visko ir neapžiūrėtum! Ne per seniausiai sutarę su Mindaugu buvom nulėkę į Trakus (o tuo pačiu ir į kukurūzų lauką-labirintą, kuriame labai patiko) - na jau čia visiem aišku, kad yra kuo šiame miestely pasigrožėti. O štai Veisiejus retas kuris žino. Ir vis gi šis miestelis nėra prastesnis už mano anksčiau paminėtus. Vien tik ko vertas grojantis ir daugybe spalvų šviečiantis fontanas! Net Kaune tokio nėra. O ir be jo čia daugybė lankytinų vietų (na gal vis gi vietelių) ir pats miestelis gražiai sutvarkytas lyg būtų kurortas. Vis gi mūsų vizitas buvo tik prabėgom - teko skubėti, nes planuose buvo ir susitikimas su mano pussesere. Ji gyvena netoli Veisiejų, o jos namai patys tarsi lankytina vieta. Tik ne vieša. Be galo gražiai prižiūrėta etnografinė sodyba, išplėsta ir pritaikyta rengti dailininkų ir kitokių menininkų plenerus, kurie ten ir vyko nemažai metų. Turbūt tokia jau tradicija, kad patys dailininkai greičiausiai kaip padėką palikdavo po vieną savo darbą. Todėl visa didelė sodyba - tarsi dailinkų darbų paroda. Visos sienos pilnos jų darbų. Man pavyko atpažinti tik Sigutės Ach ir Modesto Malinausko darbus (labai gražūs), o sodybos savininkas nesustodamas pasakojo ir minėjo vardus garsių ir plačiai žinomų dailininkų, kurie, deja, man buvo nežinomi. Tačiau sodyba mane labai sužavėjo, o štai vaikams ypač patiko maži dar neseniai katės atvesti kačiukai ir visai žmogaus rankų nebijantis laisvai sodyboje gyvenantis triušis. O taip pat ir "dalmantinai"! Čia sodybos savininkas mus taip prigavo. Pakvietė "eime apžiūrėti mūsų dalmantinų". Mintys piešė plėmuotų perkarusių nulėpausių šunų vaizdą, o pašaukus dalmantinus net pasišokinėdamos smagiai atlėkė plėmuotos kiaulaitės. Vaikai žiūrėjo išsižioję. "šitie dalmantinai labai panašūs į kiaules" pasakė tada mano mažius. Ir tai tapo sparnuota vakaro fraze. Kažkaip visus labai pralinksmino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą