Nuo pat vaikystės žinau, jog kartą per metus ateina toks laikas, kuomet pievos pakvimpa žemuogėmis. Ir nuo vaikystės jas kasmet renku. Dar nuo tada, kai mano mama tikėjo, jog valgant žemuoges kraujyje padaugėja geležies. Ir nors jau seniai niekas nebeseka, daug ar mažai geležies mano kraujyje, įprotis kartą per metus žemuogiauti išliko. Atėjus laikui, lekiu į žemuogių pievelę... tačiau prieš kelerius metus už mano nugaros atsirado smakas. Ir geležies į mano kraują nebepatenka. Smakas nebūtų smakas, jei jam kada nors būtų gana. "Man" nekantrauja smakas. Ir ką tu su juo. Vėliau atsirado ir antras smakas. Ir už nugaros nekantravo jau dviese. "Gal aš traukiu smakus?" galvojau ir nerimavau, kažin kaip šiemet, ar neatsiras dar koks trečias smakas, ir ką gi tuomet reiktų daryti? O šiemet, deja, vietoj to, kad atsirastų trečias - vienas smakas dingo. Ir beliko tik vienas, labai kantrus ir ramus smakas už nugaros. Ir geležies į mano kraują jau patenka. Atrodytų, ko daugiau norėti, belieka tik džiaugtis, bet pasiilgstu aš to smako. Nekantraus, judraus smako už nugaros.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą