ant kalniuko

Netoli nuo mūsų namų yra kalniukas. Saulėtą žiemos dieną šis kalniukas atgyja ir tampa žmonių traukos centru. Iškart po pietų čia karaliauja mažieji vaikai ir jų mamos (ar tėčiai). Štai pora mamyčių su aukštakulniais ir trumpais, bet puikiai gulančiais kailinukais nekantrauja, kada jų vaikučiams pagaliau pakaks žiemos pramogų. "Greičiau einam namo", ragina jos. Toli nuo jų, ant kalniuko viršaus pasirodo sportiniu kostiumu apsirengus mamytė. Nesunku atspėti, kad ji nelauks, kol jos vaikučiai "prisičiuožinės", o verčiau jau pati nulėks vieną kitą kartą nuo kalniuko, visą laiką, kaip ir kitos mamytės, ragindama "nagi, greičiau". Tik šitas "greičiau" jau turi kitą prasmę. Saulė šviečia, nuoširdžiai stengiasi, ir privilioja ant kalniuko didesnius Lietuvos piliečius. Štai pasirodė grupelė vaikinukų, jie eina linksmai pasistumdydami, sukišę rankas į kišenes. Greit užbėga ant kalniuko ir pasileidžia žemyn. Jie lekia daug negalvodami, tarpusavy lenktyniaudami kas greičiau, ar įdomiau. Vienas, ne ką vyresnis vyrukas, sėda tiesiai ant ledo ir pasileidžia žemyn ant rankų laikydamas mažutę, gal metukų laiko mergytę. Jo žmona, daili, vapsvos liemeniu jaunutė mergina, iškart suraukia nosį, ir jie nueina tolyn, nešini dukrele. Kalniukas pritraukia ir mergaites. Jos linksmai juokiasi, čiauška ir slysta žemyn susikibusios "traukinuku". Jos, skirtingai nei vaikinai, nelenktyniauja, ir nesivaržo, kuri greičiau, o linksminasi kartu, išvien. Šurmulyje matyti ir senelis, nuolat auklėjantis išradingą anūką "na, ką dar susigalvosi, juk yra pašikniukas, tai ir čiuožk, o tu turbūt nori sprandą nusilaužt". Šurmulyje siaučia ir jie. Na kaip gi be jų. Jie, tai "tie, iš daugiavaikės". Juos taip vadina visi mano kaimynai, ir aš taip pat. Jie - tai mergina, kurios apatinės kelnaitės "šviečia" net ir žiemą, jos sesutė, kuri nuo septynių metų rūpinasi broliais, ir broliukai, niekada nebijantys sudominusio vaiko paklausti koks jo vardas, ar kiek jam metų. Jie į ramią mūsų kaimynystę atsikraustė prieš du metus. Tai iš karto tapo viena iš pokalbio temų tarp kaimynų, taigi ir aš išgirdau. Deja, negaliu pasakyti, kad apie juos kalbėta gerai. "Ta moteris turi keturis vaikus nuo skirtingų vyrų". Ir tai mūsų krašte yra ne koks epitetas. Nepaisant to, vaikai gyvena linksmai, lauke. Nei viena lauko pramoga neapsieina be jų. Matau juos kurs kas dažniau, nei kitų kaimynų vaikus. Net nežinau, ar tai blogiau, nei augti tarp keturių sienų. Niekas per daug jų nežiūri, todėl rūpinasi savimi patys, kaip išmano. Niekas nepatikrina, kad kepurė būtų tinkamai užrišta, ar pirštinės būtinai užmautos. Kas mano pažįstamų rate būtų siaubingas nusižengimas, po kurio vaikas mirtinai susirgti turėtų, jų gyvenime - kasdienybė. Ir, kad ir kaip būtų keista, serga jie ne dažniau nei kiti, gerai prižiūrimi vaikai. Visi jie - labai drąsūs ir savarankiški. Tikrai nepraleis progos "padirbėti" žydukais per užgavėnias, ar susipažinti su patinkančiu vaiku. Akivaizdu, kad viso to moko "gatvė".  O ko mokome savo vaikus mes?

.