Vasara! Ir dantukų fėja

Ir vėl vasara! Ir tai puiku. Atrodo, niekas nepasikeitė, didesniems pokyčiams reikia atostogų, nes butas yra butas ar tai vasara, ar žiema mažai skirtumų. Tačiau vis tiek jų yra. O lauke jų - daug daugiau. Visad gerai, nes vasaros pradžia tarsi pabaiga sezono. Tarsi kažko naujo, geresnio, pradžia. Taigi, vaikai jau atidainavo savo paskutinę šventę darželyje. Ir jau visai prie pabaigos priartėjo visos papildomos darželio pramogos. Šią savaitę - zoologijos sodas, o dar kitą atvažiuos į darželį kažkokie driežai. Reikės dar pasiklausinėti auklėtojos. Savaitgalį atšokom tėčio "mažojo broliuko" vestuves. Ne toks jau ir mažas tas jo broliukas. Įrašėm dainą Bitei Ritei  (Akvilės paliko patį pirmą bandymą, o Ryčio, deja, dainavimas netiko), sudalyvavom pasirodyme. Ir susidūrėm su problema, jog Rytis, pasirodo, visai nenori koncertuoti. O vakar, taigi birželio 4 dieną, iškrito pirmas Akvilės dantukas. Ilgai ji jį klibino, ir pagaliau su tėčio pagalba pavyko. Dukrytė man pareiškė, kad turi ateiti dantukų fėja ir pasiimti dantuką, jei padėsim jį po pagalve. "Arba pelytė", dar pridūrė. Taigi, taigi, neaišku kas ateis pasiimti to dantuko, bet kažkas turėtų ateiti. Ei, jei kam praverstų pirmas pieninis dantukas, atiliepkit:)

Gimtadienis

Štai jau ir praėjo ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas, ilgai planuotas dukrytės gimtadienis. Ir sulig kiekviena tokia diena šioji vis labiau darosi dičkė. Gimtadienio šventė kaip ir paprastai buvo vaikų žaidimų kambary, kažkas pavyko, kažkas nelabai, bet buvo daug siautulio ir šį kartą nemažai valgių :) Gal kiek anksčiau nei dukrytės gimtadienis atėjo į mūsų kraštus ir vasara. Vis galvoju kaip būtų šaunu gimtadienį švęsti lauke, kieme, kažkaip šiuo metu būtent to ir norisi. 

Jau šį pirmadienį dukrytės išleistuvės. Dėl komandiruotės deja neteks jose sudalyvauti, bet kaip keista, kad manoji jau tokia dičkė, išeina į priešmokyklinę grupę. Mano laikais jau eitų ir į pirmą klasę. 

O čia apie mažiuką (laimei dar tokį turiu :)). Kartą iš ryto atbėga abu "mama, tėti, mes radome degtinę". "Ką tokį?". Pasirodo, žiebtuvėlį. Mažiukas įjungdamas "vėjelį" : "tuoj padarysiu skersvėjį".
Paskutiniu metu ypač dukrytei, bet taip pat ir broliui "ant bangos"  Disney kino studijos sukurtas filmukas "Frozen". Aišku, jie žiūri lietuvių kalba. Niekad nebūčiau sužinojus, jei ne dukrytės darželio draugės mama. "Pažiūrėkit" sako ji man. O po kurio laiko ir vėl "būtinai pažiūrėkit". Na, ir pažiūrėjom. Ir taip patiko. Net ir man. Ypač muzika ir dainos. Mano nuomone, miuziklo lygio. Ir dukrytei jis patinka visų pirma dėl dainų ir muzikos. Ir ne jai vienai. Pasirodo nemaži daliai darželio draugių 

taip patinka šis filmukas, kad net nusipirkę knygutes. Ypač keista, kad vaikams patinka tokia muzika. Tiesiog nuostabu.

Draugai ir reikalai

Darželio draugė pakvietė dukrytę į gimtadienį. Žaidimų kambary. Buvo linksma, dukrytė kaip visada lankstė su visais, o mažiukas kaip visada kuo puikiausiai rado ką veikti ir vienas. Prie stalo kalbos kaip kad dažnai paskutiniu metu pasisuko apie bendrus reikalus. Ir apie mokyklas. Neapsisprendžiau dar kur leisiu, iš aplinkos girdžiu daug nuomonių, tačiau dauguma dukrytės grupės draugų tėvų jau apsisprendę. Žiūrėjau kaip vaikai žaidžia ir sunkia širdim supratau kad teks priimti sunkų sprendimą - teks skirtis su šiuo metu geriausia drauge ir su pussesere, ir su dauguma vaikų su kuriais šiuo metu draugauja daržely. Ar vertėtų eiti į mokyklą paskui juos? Aš pati sunkiai randu draugų, visada sunkiai su jais skiriuosi, o dukrytei taip noriu visa ko geriausia. 

Mamyčių diena

Dukrytės piešinys "mama", namų variantas

Taip dukrytė ją vadina. Aš gavau dovanų. Kaip gi kitaip. Matyt, jau tikra mamytė :) O ir pati nupirkau dovanų. Pyragą :) Kaip gi kitaip. Daržely paprastai tokia proga būna rengiami vaikų koncertai, bet mūsiškiame ir šį kartą - ne. Tačiau vaikiškų koncertų dukrytei užteko - ir su RiteBite ir su darželio muzikos mokytoja. Tik spėk vežiot. 

Vaikų dovanėlės motinos dienos proga.
Atsakymas į klausimą kuri kurio - kitoje pakabukų pusėje.

Vaikų Velykėlės ir dar šis tas

Kauno miesto savivaldybė šiais metais organizavo "Vaikų Velykėles", renginį vaikams. Nors ir visai į renginio pabaigą, bet sudalyvavom. Ir vaikams labai patiko. Esmė - daug užduotėlių, kurios turėtų priminti ar parodyti vaikams senovės lietuvių liaudies kultūrą per žaidimus. Buvo dalinamos knygelės, kuriose surašytos užduotys, atlikus kurias dedami antspaudukai o surinkus visus anspaudukus jau galima bėgti lėkti atsiimti prizo - molinės švilpynės. Užduotėlės buvo nesunkios, bet vaikams labai patiko - nešioti grūdų maišus, dėlioti lietuviškus raštus, išrinkti tam tikros spalvos kiaušinius ir pernešti su šaukštu - viskas buvo smagu, aišku ir paprasta, išskyrus tik paukščio pynimą iš šiaudų - šitas ir man pasirodė sunkus. Nors ir sunkiai išsiruošėm, bet nepasigailėjau, netgi priešingai. Su Edvinu dar pakalbėjom, kad patys tokiuose renginiuose vaikystėje nedalyvaudavom - tik kažin kodėl, ar kad tokių renginių neorganizuodavo, ar dėl kitų priežasčių.
O vakare apsilankėm Muzikiniame Teatre, spektaklyje "Aida". Labai patiko. Rekomenduoju :)

Su šv. Velykomis

Štai ir atėjo Velykos. Šiais metais jos sutapo su pirmomis dienomis šiais metais, kuomet išėjome į lauką be striukių. Ir be kepurių, pirštinių, šalikų... oi kaip gerai. Vien dėl to norisi šypsotis. Velykinius kiaušinius dažėme pas močiutę, kaip ir kasmet. O štai pačias Velykas šventėme naujoje mūsų parapijos bažnyčioje. Bažnyčioje dar be langų ir be pabaigtų sienų. Nors ir labai keista, bet ir šiais laikais, nors ir labai iš lėto, tačiau kyla naujos bažnyčios. Mūsų parapija - to pavyzdys. 

Vaikai gavo dovanų. Mažiukas - lego, vaikams nuo 5 metų. Aišku, namie reikia atidaryti ir apžiūrėti. Pažiūrėjom. Oi, kiek daug detalių. Ir knygutė, bent 12 lapų instrukcijos kaip ką ir kur dėti, norint sudėti mašiną. Iškart supratau, kad tai ne man. Tiesiog neturiu tam kantrybės. "Tėtis kai grįš" sakau jam. Tik kartu sudėjom žmogeliukus. Šitai lengva. Mažiukas sutiko, ir palikau jį prie stalo, o pati pasiėmiau telefoną. Ir paskambinau tetai. Tiesiog taip sau, pasveikinau su Velykomis. Teta nustebo, tačiau apsidžiaugė skambučiu. Pakalbėjom kurį laiką, o ji man ir sako "ačiū, kad paskambinai, štai jau turbūt ir suaugai". Ir tie žodžiai nuskambėjo man taip, kaip kad būtų frazė iš "dienos, kai baigiasi vaikystė". Nuo pat to laiko, kai man suėjo aštuoniolika, vis būna dienų, kai pagalvoju, kad štai ta diena, kai baigiasi vaikystė. Visai kaip neparašytame Sauliaus Šaltenio apsakyme. Tačiau vėliau vis paaiškėja, kad gi ne, tai nebuvo ta diena. Gal tokios dienos net ir nėra? Vėliau paskambinau kitai tetai. Tėčio seseriai. Ji nenustebo, nes jai vis retkarčiais paskambinu. Turbūt todėl, kad ji gyvena kaime, ir viena. Turbūt todėl, kad vaikystėje ji mane šiek tiek augino. Nors aš to ir nenorėjau. 

Taip bebaigiant man naudoti nemokamas telefoninių pokalbių minutes atėjo ir mažiukas. Tiksliau, atvažiavo su mašinėle. "Parodyk" sakau jam apimta įtarimo. Neveltui visą pusvalandį jis sėdėjo prie stalo ramiai ir visai netrukdė man šnekėtis su kitame pasaulyje gyvenančiomis tetomis. Mašinėlė iš naujai dovanų gauto "lego". Ta pati, kuriai pastatyti reikėjo 12 puslapių instrukcijos. Panašu, kad yra dalykų, kuriuos už mane geriau sugeba net ir keturmetis pyplys. Ne kas, bet aš jau lyg ir pratus.

Beliko tik sulaukti tėčio. Vis dar tikiuosi, kad negrįš jis namo 4 val. ryto, kaip per praeitas Kalėdas.

Šių metų Velykiniai kiaušiniai

Veiklos pavasarį

Darželis suorganizavo vaikams apsilankymą “saugaus eismo mokyklėlėje”. Bet jau taip ją pavadino dukrytė. Mažiukui kažkodėl nelabai paliko įspūdį. Tik robotas įsiminė. Įdomu, kas tas robotas J. Bet štai, kuomet išsiruošėm su dviračiais, jau kiekviename žingsnyje girdėjome iš dukrytės “pirma pasižiūri į kairę, vėliau į dešinę”, “tėti, reikia vestis dviratį per perėją, o ne važiuoti”. Ypač įspūdį paliko sulankstytas dviratis, ir kažkokia scena, kuomet partrenkiamas su dviračiu neatsargiai važiavęs vaikas. “Taip buvo iš tikrųjų” tikino mane dukrtyė, ir niekaip nepavyko išsiaiškinti kodėl iš tikrųjų. “Ne, tai ne filmas, ne tai ne vaidinimas, tai iš tikrųjų įvyko”. Hm... Gal ir gerai tokia šviečiamoji veikla, nes juk gyvename mieste, čia automobiliai yra padidinta rizika. Iš tikrųjų J

O išvyka su dviračiais nelabai pavyko. Nors taip ir turėjo būti. Tik pasitikrinom ir prisipūtėm padangas, bei dar kartą įsitikinom, kad keturiese išvažiuoti mums dar per anksti. Mažiukas nespėjo ir labai pavargo, nors aš tiesiog sustirau važiuodama kiek galima lėčiau, kad tik jis nebūtų paskutinis. Įtikinom, kad reikalingas kitas dviratis, greitesnis, kad galėtų spėti su mumis, tačiau iki tol dar reikia išmokti juo važiuoti. Pradžia sunki, bet gal per vasarą įveiksim šią užduotį.

Dukrytė paskutiniu metu piešia ir riša knygutes, o mažiukas irgi pradėjo piešti. Dukrytei jau prasidėjo ”jautrumo” periodas, kuomet ji dėl daug ko pergyvena, jaučiasi nedrąsiai. Vis laukia kada pradės kristi dantys. Ir laukia, ir bijo. Nemažai kam iš darželio draugų jau iškrito. ”O aš kada eisiu pas dantukų daktarę?” klausia manęs. O mažiukas tikras berniukas. Net nežinau, kas sudaro tokį įspūdį. Net ir šoka pagal muziką kaip berniukas – linksi galva į taktą J Ir elgiasi berniokiškai. Na, juk taip ir turi būti. TurbūtJ